Austroneziečių migracijos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Migracijų žemėlapis su svarbiausiomis datomis

Austroneziečių migracijos – priešistorinės austronezinėmis kalbomis kalbančių tautų (austroneziečių) migracijos jūromis (Ramiajame ir Indijos vandenynuose), vykusios daugiau nei keturis tūkstančius metų. Šiuo metu austroneziečiai apgyvendino milžinišką pasaulio teritoriją, kuri driekiasi nuo Madagaskaro vakaruose iki Velykų salos rytuose, nuo Havajų šiaurėje iki Naujosios Zelandijos pietuose. Šis regionas dar įvardijamas kaip Austronezija.

Ši migracija dar vadinama malajų-polineziečių migracija, nes būtent šios vienintelės kalbinės grupės atstovai ir vykdė migracijas.

Austroneziečių protėvynė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Taivano aborigenai.

Nors egzistuoja daug teorijų, aiškinančių austroneziečių protėvynę, labiausiai pagrįsta ir Vakaruose įsigalėjusi teorija austroneziečių protėvyne laiko Taivano salą. Tai pagrindžia ir lingvistiniai duomenys: 9 iš 10 austronezinių kalbų yra randamos būtent Taivane. Visa migracija buvo vykdoma tik vienos kalbinės grupės – malajų – polineziečių, kurių vieninteliai atstovai Taivane yra jami tauta (gyvena mažoje į pietus nuo Taivano esančioje salelėje). Jie vieninteliai iš visų Taivano aborigenų naudoja laivus.

Pagal Robert Blust teoriją, austroneziečių protėviai į Taivano salą atsikėlė iš žemyninės Kinijos (dabartinis Fujianas) maždaug 10 tūkst. pr. m. e. Iki VI tūkst. pr. m. e. čia susiformavo svarbiausios kalbinės grupės, iš kurių viena, būtent malajai-polineziečiai maždaug III tūkst. pr. m. e. pradėjo migracijas.

Kai kurių austronezinių tautų tarpe yra labiausiai paplitusi teorija, kildinanti austroneziečius iš Javos.

Migracijos raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plitimas Malajų salyne[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Archeologiniai duomenys rodo, kad pirmieji austroneziečių atstovai už Taivano ribų išsilaipino Filipinų šiaurinėse salose. Iš ten jie plito vis tolyn į pietus, apgyvendindami visą Malajų salyną, Malakos pusiasalį bei dabartinio Vietnamo pakrantes (pastarųjų palikuonys žinomi kaip čamai). Šis salynas jau buvo apgyvendintas iki tol senųjų gyventojų (australoidų), kurių palikuonys yra dabartiniai australijos aborigenai ir papuasai, kadangi Australija ir Naujoji Gvinėja austroneziečių apgyvendintos nebuvo.

Malajų salyno apgyvendinimas įvyko taip, kad, išskyrus keletą atvejų, beveik nebeliko senųjų vietos gyventojų palikuonių. Keletas senųjų gyventojų atstovų Malajų salyne yra negritai, Molukų papuasai.

Malajų salyno austroneziečiai ilgainiui susėslėjo. Mūsų eros pradžioje čia Indijos kultūros įtakoje susuformavo brandi budistinė-induistinė civilizacija.

Melanezija ir Lapitos kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Melanezija-orn.png
Melanezijos istorija
Papuasai
Malajų-polineziečių migracijos
(Lapita kultūra)
Melanezijos megalitinės kultūros
Kolonijos:
Nyderlandų Naujoji Gvinėja, Vokietijos Naujoji Gvinėja, Papua, Britų kolonijos
Dabartiniai politiniai vienetai:
Fidžis, Vanuatu, Saliamono salos, Naujoji Kaledonija, Papua Naujoji Gvinėja
Pagrindiniai straipsniai – Melanezijos istorija ir Lapitos kultūra.
Lapitos kultūros teritorija

II tūkst. pr. m. e. viduryje vienoje ryčiausių austraneziečių gyvenamoje teritorijoje, – Bismarko salyne, – susiformavo priešistorinė Lapitos kultūra. Jos atstovai gamino savitą keramiką. Yra teorija, kad ši kultūra buvo stipriai įtakota iš Pietryčių Azijos, t. y. buvo Pietryčių Azijos neolito tąsa, tačiau tiesioginių to įrodymų beveik nėra.

Lapitos kultūros nešėjai savo pasiekimus labai sparčiai platino į rytus, taip II tūkst. pr. m. e. viduryje apgyvendindami regioną, kuris yra vadinamas Melanezija. Čia austroneziečiai maišėsi su vietos gyventojais australodais, kas nulėmė gyventojų tamsią odą ir pelnė pavadinimą Melanezijai, – „juodosios salos“.

Melaneziečiai, skirtingai nei jų kaimynai Malajų salyne, nebesivertė ryžių auginimu, o vietoj to išvystė vietos sąlygoms labiau tinkamą šakniavaisių (jamso, taro) auginimą.


Mikronezijos apgyvendinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mikronezija-orn.png
Mikronezijos istorija
Malajų-polineziečių migracija
Archeologinės kultūros:
Japas, Nan Madolis, Čamorai, Čiukas
Ispanijos Rytų Indija
Vokietijos Naujoji Gvinėja
Japonijos imperija (PRVM)
JAV (TTPI)
Dabartiniai politiniai vienetai:
Mikronezijos Federacinės Valstijos, Guamas, Kiribatis, Maršalo salos, Nauru, Š.Marianų salos, Palau, Veiko sala
Pagrindinis straipsnis – Mikronezijos istorija.

Iki tol visiškai negyvenamas Mikronezijos regionas austroneziečių buvo apgyvendintas maždaug I tūkst pr. m. e., ir apgyvendinimas vyko iš dviejų pusių. Filipinų tautoms giminingos tautos tuo metu migravo į rytus, pasiekdamos vakariausias Mikronezijos salas – Palau, Marianus. Jos davė pradžią čamorų tautai.

Tuo pačiu metu Lapitos kultūros atstovai migravo į šiaurę, apgyvendindami rytinę Mikronezijos dalį. Šios tautos kalba tarpusavyje giminingomis mikroneziečių kalbomis.


Polinezijos apgyvendinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maori-rafter26.svg
Polinezijos istorija
Malajų-polineziečių migracija
Archeologinės kultūros:
moai, marae, heiau, langi
Tui Manua, Tui Pulota
Tui Tonga
Havajai, Rarotonga, Malietoa, Tui Viti
Kolonijos:
Britų kolonijos, Naujoji Zelandija, Prancūzų Polinezija, JAV salų teritorijos, Vokietijos Samoa
Dabartiniai politiniai vienetai:
Naujoji Zelandija, Amerikos Samoa, Havajai, Prancūzų Polinezija, Kuko Salos, Niujė, Pitkerno salos, Samoa, Tonga, Tuvalu, Valis ir Futuna
Pagrindinis straipsnis – Polinezijos istorija.

Viena paskutiniųjų austroneziečių migracijos istorijoje buvo polineziečių migracija, kurios ištakos buvo Fidžyje, kur prieš prasidedant mūsų erai susiformavo protopolineziečių kalba ir kultūros ypatumai. Iki to laiko buvo pamirštos keramikos tradicijos, todėl polineziečiai keramikos jau nebeturėjo.

Iš Fidžio protopolineziečiai migravo tolyn į rytus, kur apie III m. e. a. apsistojo Bendrijos salose. Šios salos (pirmiausia Raiatea) tapo tikrąja polineziečių protėvyne, daugumos tautų mitologijoje žinoma kaip Havaiki. Iš čia vyko migracija trimis kryptimis, tokiu būdu apgyvendinant didžiulį Polinezijos regiono trikampį. Ši teritorija iki tol buvo visiškai negyvenama, todėl polineziečiai ją atrado ir kolonizavo pirmą kartą.

Viena paskutiniųjų buvo apgyvendinta Naujoji Zelandija, kurią polineziečiai pasiekė apie 1200 m.

Ginčijamasi, ar polineziečiai savo migracijos laikais pasiekė Amerikos žemyną. Dabar toliausiai į rytus nutolusi austroneziečių gyvenama vieta yra Velykų sala. Tačiau kai kurie Čilės bei pietų Argentinos vietos gyventojų kultūros ypatumai tokius ryšius su polineziečiais rodo. Be to, Polinezijoje išplitusi saldžioji bulvė, iki tol nežinota Azijoje, bet sukultūrinta Amerikoje, taip pat liudija šiuos ryšius.

Malagasių migracija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Malagasiai.

I mūsų eros tūkstantmetyje kita austroneziečių grupė iš Malajų salyno vykdė priešingos krypties migraciją į vakarus. Perplaukę Indijos vandenyną, jie pasiekė Afriką, kur įsikūrė Madagaskare ir tapo malagasių protėviais. Spėjama, kad ši malagasių migracija turėjo didelės įtakos Afrikos kultūrai, nes atnešė čia daug naujų kultūrinių augalų, be kurių Afrikos buitis dabar nebeįsivaizduojama. Tai buvo bananai, ryžiai, kokosai, daugybė vaisių rūšių.

Migracijos principai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Polineziečių jūrininkai
Maršaliečių tradicinis žemėlapis
Pagrindinis straipsnis – Polineziečių navigacija.

Austroneziečių migracijų priežastys buvo labai įvairios: karas, badas, taip pat atsitiktinumai bei nelaiminga meilė. Praktiškai kiekviena sala Okeanijoje yra išlaikiusi savo apgyvendinimo istoriją giedojamosiose legendose, kurios pasakoja apie atskirus žmones, vadovavusius migracijoms.

Austroneziečių migracijos vyko ne sausuma, o jūra, todėl reikalavo ypatingų sugebėjimų bei tam tikrų technologijų.

Svarbiausia prielaida šiai migracijai buvo laivybos atsiradimas. Austroneziečiai naudojosi įvairių tipų laivais, kurių svarbiausias buvo polinezietiška kanoja, dažniausiai žinoma kaip vaka (Malajų salyne: bangka; havajiečių kalba: waa; taitiečių kalba: vaa). Šios kanojos patobulinimas pridedant šoninius laivelius (ama), kurie padėdavo išlaikyti balansą tolimuose plaukiojimuose, pagimdė garsiuosius malajų – polineziečių katamaranus ir trimaranus. Tobuliausias jų variantas buvo Mikronezijoje išvystyta proa, laikoma greičiausiu irkluojamu laivu iki XX a. Fernandas Magelanas, lankęsis 1521 m. Marianų salose, pažymi, kad vietos gyventojų laivai labai pralenkia vakarietiškus laivus savo greičiu ir manevringumu.

Laivyboje austroneziečiai nesinaudojo pagalbiniais įrankiais, nežinojo kompaso. Spėjama, kad pagrindiniai orientyrai apgyvendinant tolimus salynus buvo migruojančių paukščių keliai, taip pat žvaigždės, kurių pavadinimų jie žinojo pusantro šimto, o dangaus skliautą dalino į 16 sektorių. Ištyrinėję žvaigždžių judėjimą skliaute, jie galėjo orientuotis Ramiajame vandenyne.

Kai kurios austroneziečių tautos išvystė savitą kartografiją. Jų žemėlapiai būdavo pinami iš šakelių, kurių susikirtimų vietos žymėdavo svarbiausias salas. Žemėlapiuose būdavo vaizduojamos ir pagrindinės jūrinės srovės, vėjo kryptys, kiti svarbūs objektai. Maršalo salose žinomos dvi žemėlapių rūšys: meddo vaizduoja nedidelius plotus, o rebbelib – didžiulius salynus ir vandenyno plotus.

Nuo XV a. austroneziečių laivyba ėmė menkti, kai kuriose vietose ir visai užmiršta. Sumažėjo kelionių, ir laivybos istorija liko daugiausia mituose bei giesmėse.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Bellwood, P. 1979 Man’s conquest of the Pacific: The prehistory of Southeast Asia and Oceania
  • Bellwood, P. 1986 Prehistory of the Indo-Malaysian Archipelago
  • Burenhult, G. (red.) 2006. Didžiosios civilizacijos. Vilnius: Alma Litera.
  • Kudaba, Č. 1980. Geografinės kelionės ir atradimai. Vilnius:Mokslas.
  • Stinglas, M. 1978. Paskutinis rojus. Vilnius:Vaga.
  • Stinglas, M. Nepažįstamoji Mikronezija