Pereiti prie turinio

Palau istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Mikronezijos istorija
Malajų-polineziečių migracija
Ikikolonijinis laikotarpis:
Rai pinigai, Nan Madolis, Latte, Lelu
Saudelerai, Japo imperija
Ispanijos Rytų Indija
Vokietijos Naujoji Gvinėja
Japonijos imperija (PRVM)
JAV (TTPI)
Dabartiniai politiniai vienetai:
Mikronezijos Federacinės Valstijos, Guamas, Kiribatis, Maršalo Salos, Nauru, Š. Marianų salos, Palau, Veiko sala
Didžiosios salos:
Marianų salos, Babeltuapas, Japas, Čiukas, Ponpėja, Kosraė

Palau istorija – teritorijos, kurią užima Palau Respublika, istorija nuo pirmųjų gyventojų įsikūrimo iki dabartinių laikų.

Manoma, kad pirmieji gyventojai saloje apsigyveno III ar II tūkst. pr. m. e., tai buvo išeiviai iš Rytų Indonezijos.[1] Jie buvo žemaūgiai pigmėjai. Apie XI–XII a. juos sunaikino nauja atsikėlėlių banga iš Pietryčių Azijos salų – būtent jie tapo šiuolaikinių palauiečių protėviais.

1886–1889 m. salas valdė Ispanija.[1] 1889 metais ispanai pardavė valdytas Ramiojo vandenyno salas (taip pat ir Palau) Vokietijai,[1] kuri įjungė jas į savo Vokietijos Naująją Gvinėją, o 1914 metų spalį, per Pirmąjį pasaulinį karą, salas užėmė Japonija.[1] 1920 m. Tautų Lyga suteikė Japonijai mandatą valdyti Palau. Japonija, pralaimėjusi Antrajame pasauliniame kare, prarado Palau – jas valdė JAV iki pat nepriklausomybės.[1]

Palau – jauniausia Mikronezijos regiono valstybė, kuri tapo nepriklausoma tik 1994 m. spalio 1 d.,[1] tačiau gynybos srityje Palau vis dar yra priklausoma nuo JAV. Tais pačiais metais šalis tapo JTO narė.[1]

Apgyvendinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Mikronezijos apgyvendinimas.
Badrul'au (Badrulchau) megalitai

Palau salų apgyvendinimas vyko trimis skirtingomis bangomis:

  • Seniausi salų gyventojai atsikėlė III ar II tūkst. pr. m. e. ir pasižymėjo ypač žemu ūgiu.[2] Šie gyventojai Ulongo salelėje paliko priešistorinio meno pavyzdžius.[3]
  • Vėliau, apie mūsų eros pradžią, į salas atsikėlė palaujiečių kalba kalbantys gyventojai. Jų kilmė buvo Malajų salyne, tačiau nėra sutariama, iš kur konkrečiai. Kai kurie lingvistiniai duomenys rodo juos kilus iš Sundos salų. Iki VII a. jie buvo paplitę po visą Babeltuapo ir gretimų atolų teritoriją. Palaujiečiai asimiliavo arba išnaikino senuosius gyventojus pigmėjus, kurie galutinai išnyko iki XI a.[4]
  • Piečiausi Palau atolai (Sonsorolis ir Tobis) buvo apgyvendinti iš rytų, kuomet iš Čiuko migravo mikroneziečių kalbomis kalbantys gyventojai. Čia formavosi sonsoroliečiai ir tobiečiai, kalbiškai labai skirtingi nuo palaujiečių.

Ikikolonijinis laikotarpis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bendruomeninis namas bai 1914 m.

Palaujiečiai paliko skulptūros ir architektūros pavyzdžių. Tarp jų yra išraižyti megalitai (dažnai vaizduojantys veidus), kurių daugiausia randama Badrulau vietovėje.[5] Archeologijoje ikikolonijinis laikotarpis dalinamas į tris fazes.

Seniausioji fazė siejama su terasų statyba. Dalyje teritorijos, kur neaugo tropiniai miškai ir buvo atviri savanų plotai (ked), palaujiečiai įrengė terasas (ouballang). Jų viršuje išlikę tipiški kauburiai bukl. Nėra aišku, ar jos buvo naudojamos žemdirbystei, ar gynybai, ar šventvietėms. Jų klestėjimas archeologų datuojamas VIII-XI a. [6][7]

Vėlesniu laikotarpiu (XIII-XIV a.) gyventojams būdinga vadinamoji Uolų salų gyvenviečių sistema: gyventojai kūrėsi nedidelėse pabirose gyvenvietėse. Iš šio laikotarpio išliko akmenimis grįsti takai, akmeninės platformos. Šis apgyvendinimo tipas Uolų salose išliko iki kolonijinių laikų.[8] Dalis šių gyvenviečių likučių Uolų salose paskelbti pasaulio paveldu.[9]

Nuo XV a. formavosi vadinamoji Tradicinė gyvenviečių sistema, išlikusi iki kolonizacijos. Jai būdingas tankus didesnių kupetinių gyveniečių tinklas, susijęs hierarchiniais santykiais. Gyvenviečių centras buvo bendruomeniniai namai (bai), statomi iš medžio ant akmeninių pamatų (cheldeklel a bai). Namų fasadai buvo puošiami mitologinėmis scenomis.[10] Namų viduje nebuvo pertvarų, bet buvo keli akmeniniai ugniakurai. Priešais bai įėjimą buvo įrengiamos akmeninė pakopos oridekill. Kitas svarbus palaujiečių statinys buvo akmeninės stačiakampės platformos odesongel, naudotos kaip klano kapavietės. Jose palaidojimo vietos žymimos specialiais akenimis bluk.[11]

Gyvenvietės po kelias jungėsi į nedidelius teritorinius vienetus (vadystes), valdomus vadų, kurių pagrindu sukurtos dabartinės Palau valstijos. Kiekvienoje teritorijoje vadai titulavosi skirtingai: pvz. Kororo saloje jų titulas buvo ibedul, Peleliu saloje - obak, Melekeoke - reklai ir pan.[12] Visuomenė buvo organizuojama ir paveldėjimas vyko pagal moterišką liniją. Vadus rinkdavo moterys.

Egzistavo prekybiniai ryšiai su kitomis salomis: Babeltuapo salos pietuose ir Korore buvo kasamas kalcitas, iš kurio iš Japo salos (esančios už 400 km) atvykę japiečiai gamindavo akmeninius pinigus. Vėliau jie jūra buvo gabenami į Japą.[13] Tokie pinigai Palau vadinami palan.[14]

Kolonijiniai laikai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kororo ibedulas Abba Thulle
Palau salos Ispanijos Rytų Indijose
Kororo vadai 1915 m.

Nėra iki galo sutariama, kas buvo pirmieji europiečiai pamatę Palau salas. Tikėtina, kad tai galėjo būti Ruy López de Villalobos 1543 m., ar kiti ispanų keliautojai. Žemėlapiuose salos pradėtos žymėti kaip Los Arrecifes („Rifai“).[15] Tačiau salynas buvo toli nuo jūrinio kelio, ir susidomėjimo nekėlė. Pirmosios žinios apie Palau europiečius pasiekė tik 1696 m., kuomet sudužus laivui Filipinuose išsilaipino keli palaujiečiai. Jie misionieriams pateikė duomenų apie salas.

Šių žinių paskatinti XVIII a. pradžioje Palau pasiekti kelis kartus nesėkmingai bandė jėzuitai. Tai pavyko padaryti tik 1710 m., kuomet salas pasiekė ispanų laivas Santísima Trinidad.[16] 1712 m. salas tyrinėjo ir detaliai aprašė ispanų jūrininkas Bernardo de Egoy.[17] 1783 m. į Ulongo salą audros buvo atblokštas anglų kapitonas Henry Wilson. Jis susitiko su Kororo ibedulu Abba Thulle, suteikė saloms pavadinimą Palau (Pelew Islands). Į Angliją jis parsivežė ibedulo sūnų, kuris ten mirė.[18]

XIX a. dėl Palau salų ginčijosi Ispanija, Vokietija ir Britų Imperija. 1885 m. ginčą išsprendė popiežius Leonas XIII, kuris pripažino Palau Ispanijos Rytų Indijoms. Jos, kaip ir kitos Mikronezijos teritorijas, buvo administruojamos iš Filipinų, sudarė atskirą valdą. Tiesa, Ispanija mažai dėmesio skyrė salų vystymui.

1898 m. pralaimėjusi Ispanijos-JAV karą Ispanija neteko Filipinų. Dėl to 1899 m. ji pardavė Palau Vokietijai, ir Palau prijungta prie Vokietijos Naujosios Gvinėjos. Čia suformuota Vakarų karolinų sritis (vok. Bezirk der Westkarolinen). Vokiečiai pradėjo boksitų ir fosfatų žvalgybą, didino kopros produkciją. Saliečiai buvo verčiami dirbti kasyklose, plantacijose, statyti prieplaukas.[19]

Japonų pastatytas Kororo miestas tarpukariu

1914 m., prasidėjus Pirmąjam pasauliniam karui, Japonijos imperija įsiveržė į Vokietijos valdas Ramiąjame vandenyne, o karui pasibaigus išlaikė valdžią jose kaip Pietų Ramiojo vandenyno mandatą. Čia sukurta Palau subrefektūra (jap. パラオ支庁 = Parao-shichō). Japonai tęsė vokiečių pradėtą salų vystymą, kasybos, žemės ūkio ir žvejybos projektus, tačiau kitomis priemonėmis. Buvo skatinama masiška japonų migracija, ir japonai perėmė visus verslus. Palau salos tapo svarbiausia mandato dalimi, čia įkurtas Kororo miestas - administraciniu centru.

1939 m. salose gyveno 15 tūkst. japonų (kai tuo tarpu palaujiečių - vos 6 tūkst.). Salose dygo šintoistinės maldyklos, ėmė dominuoti japonų kalba. Nors sparčiai kūrėsi mokyklos, gerėjo infrastruktūra, paslaugos, palaujiečiai tapo antrarūšiais piliečiais savo salose.

1942-1944 m. Karo Ramiajame vandenyne metu Palau salos tapo mūšių tarp Japonijos ir JAV arena. Mažėjant maisto išteklių prasidėjo badas, palaujiečiai buvo verčiami dirbti, auginti maistą, gyvenvietės buvo bombarduojamos iš oro. 1945 m. pasibaigus karui visi japonai buvo deportuoti, ir čia liko mažiau nei 5 tūkst. palaujiečių.

Nuo 1947 m. Palau kontrolę perėmė JAV, sukūrusi čia Ramiojo vandenyno salų globojamąją teritoriją. Palau administruota kaip Palau rajonas (angl. Palau District), vienas iš 6 rajonų. Iš pradžių amerikiečiai žiūrėjo į salas kaip į vietą karinėms bazėms. Nuo 1960 m. po truputį pradėta skirti dėmesio vietos gyventojų švietimo, infrastruktūros gerinimui.[20]

Nepriklausomybė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Palau kapitolijaus rūmai naujojoje sostinėje Ngerulmude

Trys buvusieji globojamosios teritorijos rajonai 1979 m. paskelbė nepriklausomybę kaip Mikronezijos Federacija, bet Palau tam pasipriešino ir jos statusas liko neapibrėžtas. 1981 m. Palau sukurta atskira konstitucija, išrinktas pirmasis prezidentas Haruo Remeliik.[21] 1986 m. patvirtinta Laisvosios asociacijos sutartis, kuri apibrėžė Palau ir JAV santykius. Tiesa, palaujiečiai priešinosi branduoliniams JAV bandymams savo teritorijoje. Tai siejama su dviejų pirmųjų prezidentų mirtimis.

Nors kitos Ramiojo vandenyno salų globojamosios teritorijos dalys nepriklausomybę paskelbė anksčiau, Palau pilną nepriklausomybę gavo 1994 m., tapdama jauniausia Mikronezijos regiono valstybe. Ji tapo Ramiojo vandenyno salų forumo nare, o 1999 m. užmezgė diplomatinius santykius su Kinijos Respublika (Taivanu), kuri iki šiol aktyviai remia įvairius projektus, padeda vystyti turizmą.

2006 m. Palau sostinė perkelta iš Kororo į Ngerulmudą, su Taivano parama pastatytas Palau kapitolijus. Nuo 1994 m. valstybę valdė 4 prezidentai. 2021 m. į valdžią atėjo prezidentas Surangel Whipps.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Palau istorija – vaizdinė ir garsinė medžiaga
  1. 1 2 3 4 5 6 7 „Palau istorija“. www.vle.lt. Nuoroda tikrinta 2022-12-17.
  2. ↑ Berger, Lee R.; Churchill, Steven E.; De Klerk, Bonita; Quinn, Rhonda L. (March 2008). "Small-Bodied Humans from Palau, Micronesia". PLoS ONE. 3 (3) e1780. Bibcode:2008PLoSO...3.1780B. doi:10.1371/journal.pone.0001780.
  3. ↑ ICOMOS. 2012. Evaluations of Nominations of Cultural and Mixed Properties. p 21-25.
  4. ↑ United States. (1948). "Report to the United Nations on the administration of the Trust Territory of the Pacific Islands". Trust Territory of the Pacific Islands. Department of State publication.5735, 6243, etc.: v.
  5. ↑ 土方久功『土方久功著作集 第2巻』三一書房、1991年
  6. ↑ Osborne. D. 1979. Archaeological Test Excavations. Palau Islands. 1968-1969. Guam: University of Guam.
  7. ↑ Morgan, W.N. (1988), Prehistoric Architecture in Micronesia, University of Texas Press. ISBN 0-292-76506-1.
  8. ↑ Snyder, David.; Adams, William Hampton; Butler, Brian M. (1997). Archaeology and historic preservation in Palau. Anthropology research series / Division of Cultural Affairs, Republic of Palau 2. San Francisco: U.S. National Park Service.
  9. ↑ ICOMOS. 2012. Evaluations of Nominations of Cultural and Mixed Properties. p 21-25.
  10. ↑ 佐藤良一『パラオ海中ガイドブック』阪急コミュニケーションズ、2003年
  11. ↑ Olsudong, Rita. 2002. Oral Traditions and Archaeology in Micronesia: an Attempt to study Past Ideology in a Built Environment. Indo-Pacific Prehistory Association Buletin 22.
  12. ↑ Leibowitz, Arnold H. (1996). Embattled Island: Palau's Struggle for Independence. Greenwood Publishing Group. p. 103. ISBN 978-0-275-95390-4.
  13. ↑ Gillilland, Cora Lee C. (1975). The Stone Money of Yap. A Numismatic Survey. (Smithsonian Studies in History and Technology 23). Washington, DC: Smithsonian Institution Press. p. 75.
  14. ↑ Rainbird, Paul (2004). The archaeology of Micronesia. Cambridge world archaeology (1. publ ed.). Cambridge: Cambridge Univ. Press. ISBN 978-0-521-65630-6.
  15. ↑ Burney, James A chronological history of the discoveries in the South Sea or Pacific Ocean, London, 1813, v.I, p.233.
  16. ↑ Francis X. Hezel, SJ. "Catholic Missions in the Carolines and Marshall Islands".
  17. ↑ Coello, Francisco "Conflicto hispano-alemán" Boletín de Sociedad Geográfica de Madrid, t.XIX. 2º semestre 1885, Madrid, p.296.
  18. ↑ Goetzfridt, Nicholas J.; Peacock, Karen M. (2002). Micronesian Histories: An Analytical Bibliography and Guide to Interpretations. Bloomsbury Academic. ISBN 9780313291036.
  19. ↑ United States. (1948). "Report to the United Nations on the administration of the Trust Territory of the Pacific Islands". Trust Territory of the Pacific Islands. Department of State publication.
  20. ↑ Andrews, Cameron Jack (2017-12-14). Micronesia in Modern Geopolitics (Thesis). The University of Texas at Austin.
  21. ↑ "Pacific Island Battleground Now the Republic of Belau". Bangor, Maine, USA. Associated Press. 23 January 1981.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Palau_istorija&oldid=7788313"