Vokietijos kolonijinė imperija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Vokietijos kolonijinė imperija
Deutsches Kolonialreich
Kolonijinė imperija
1884 – 1918
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Vokietijos kolonijos ir protektoratai 1914 m.
Sostinė Berlynas
Kalbos Vokiečių
Politinė struktūra Kolonijinė imperija
Istorija
 - Įkurta 1884 m., 1884
 - Panaikinta 1918 m.
Plotas
 - 1912 2 962 495 km²
Gyventojai
 - 1912 15 200 000 
     Gyventojų tankumas 5,1 /km² 

Vokietijos kolonijinė imperija (vok. Deutsches Kolonialreich) – kolonijos, priklausiusios Vokietijos imperijai ir ją sudariusioms valstybėms. Skirtingais laikotarpiais Vokietijos kolonijomis buvo teritorijos Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje ir Okeanijoje.

Skirtingai nuo kitų Europos valstybių, kurios kolonizaciją pradėjo dar XVI a., iš vokiečių valstybių tik Brandenburgas XVII a. pabaigoje turėjo keletą nedidelių kolonijų. Vokietija aktyviai kolonizacija užsiėmė tik XIX a. pabaigoje, dėl to jos kolonijinė imperija buvo trumpalaikė, egzistavusi vos 40 metų. Vokietijos kolonijinė imperija pradėta formuoti XIX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje ir egzistavo iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kai jos kolonijos buvo padalintos sąjungininkams pagal Versalio taikos sutartį.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kelios Šventosios Romos Imperijos kunigaikštystės kūrė kolonijas nuo XVI a., tačiau visais atvejais bandymai buvo trumpalaikiai. Svarbiausi bandymai buvo vokiečių bankininkų Velzerių šeimos kolonijinės valdos dab. Venesueloje, Mažoji Venecija (vok. Klein-Venedig) (1528-1556) ir Brandenburgo kolonijos Gros Fridrichsburgas (1683-1717), Arginas (1685-1721), Šv. Tomas (1685-1720), Uida. Savo kolonijas kūrė ir Kuršo hercogystė.

Įvykus Vokietijos suvienijimui, Vokietijos imperija siekė įgyti kuo daugiau užjūrio kolonijų įvairiuose pasaulio regionuose: pirmiausia Okeanijoje ir Afrikoje. Ji dalyvavo derybose dėl Afrikos, ir vos per keletą metų (1884-85 m.) kurių metu gavo dab. Togą, Kamerūną, Tanzaniją ir Namibiją.

1883-1899 m. Vokietija konkuravo su Ispanija ir Jungtine Karalyste Okeanijoje. Šiuo laikotarpiu ji užėmė arba nusipirko daugybę salų, suformuodama dvi kolonijines valdas: Vokietijos Naująją Gvinėją ir Vokietijos Samoa.

Vokietijos kolonijinė imperija galutinai žlugo 1919 m., kuomet Versalio sutartimi visos Vokietijos kolonijos buvo padalintos kitoms valstybėms: Anglijai, Prancūzijai, Japonijai.

Sąrašas (1884-1919)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kolonijinės imperijos
Portugalijos | Ispanijos | Britanijos | Prancūzijos | Nyderlandų | Rusijos | Japonijos | Vokietijos | Italijos | Belgijos | Danijos | Švedijos | Kuršo