Mykolas Kazimieras Oginskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Mykolas Kazimieras Oginskis
Michał Kazimier Aginski. Міхал Казімер Агінскі (S. Čachovič, XVIII).jpg
Oginskiai
Oginski (herbas)
Oginski (herbas)
Gimė: 1728 m.
Mirė: 1800 m. (~70 metų)
Palaidotas: Povonzkų kapinėse
Tėvas: Juzefas Tadas Oginskis
Motina: Anna Korybut-Wiśniowiecka
Sutuoktinis(-ė): Aleksandra Oginskienė
Žymūs apdovanojimai:

Order Orła Białego Order Świętego Stanisława Order Aleksandra Nevskiego Order św. Andrzeja Powołańca Order Czarnego Orła (Prusy)

Commons-logo.svg Vikiteka: Mykolas Kazimieras OginskisVikiteka

Mykolas Kazimieras Oginskis (lenk. Michał Kazimierz Ogiński 1728 m. Varšuvoje – 1800 m. gegužės 31 d. Varšuvoje) – vienas žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Abiejų Tautų Respublikos karinių ir politinių veikėjų. Poetas, dailininkas, meno mecenatas, muzikas, kompozitorius, knygų leidėjas.

Giminė ir dvarai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kunigaikštis, kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Oginskių giminės, tėvas Juzefas Tadas Oginskis (17001736 m.), motina Ana Karibut-Višniovecka (16951732 m.) iš Lietuvos Višnioveckių giminės.

Žmona (vedė 1761 m.) kunigaikštytė Aleksandra Čartoriska (17301798 m.) iš Lietuvos Čartoriskių giminės, jos tėvas Frederikas Mykolas Čartoriskis (16961775 m.), motina Eleonora Monika Valdeštein (17071795 m.). Žmonos pirmasis vyras (ištekėjo 1748 m. lapkričio 21 d.) buvo Mykolas Antanas Sapiega (1711 m. kovo 10 d. Karaliaučiuje -1760 m. spalio 11 d. Slonime). Palikuonių neturėjo.

M. K. Oginskis valdė Slanimą, pasistatydino jame puošnią rezidenciją, kurioje turėjo orkestrą ir buvo įkūręs operos teatrą (veikė 17641784 m., jame buvo italų operos ir vietos baudžiauninkų baleto trupės).

Jis taip valdė ir Švėkšnos dvarą. 1766 m. Vilniuje nusipirko Sluškų rūmus.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1748 m. Lietuvos lauko raštininkas (notaras), 1749 m. karališkojo dvaro pulkininkas, 17641768 m. Vilniaus vaivada. 1764 m. buvo pretendentas į Lietuvos ir Lenkijos karūną, bet pralaimėjo Stanislovui Poniatovskiui.

1770, 1780 ir 1790 m. senatorius. 17931795 m. paskutinis LDK iždininkas.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

17531761 m. ir 17821787 m. diplomatiniais ir tarnybiniais reikalais ne kartą lankėsi Vakarų Europoje, matė iš arti joje prasidedančią pramoninę revoliuciją ir pats stengėsi, kad Lietuva neatsiliktų. Steigė pramonės įmones ir manufaktūras Lietuvoje ir Baltarusijoje. Nutiesė kelią Pinskas – Volynė. 1777 m. įsteigė spaustuvę (veikė iki 1782 m.).

17651784 m. jo rūpesčiu buvo pastatytas 54 km ilgio Nemuno-Pripetės kanalas, kuriuo buvo sujungti Nemuno intakas Ščiara, Pripetės intakas Jaselda ir Dniepras. Kanalas atvėrė vandens kelią iš Baltijos jūros į Juodąją jūrą ir į Konstantinopolį. Kunigaikštis kanalo statybai paaukojo 12 milijonų auksinių. Kanalas buvo pavadintas M. K. Oginskio vardu.

Daugelį metų globojo savo trečiosios eilės pusbrolio Andriaus sūnų Mykolą Kleopą Oginskį (17651833 m.). Palaidotas Varšuvos Povonzkų kapinėse.

Už nuopelnus 1755 m. buvo apdovanotas Baltojo erelio ordinu.

Didysis etmonas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1768 m. vasario 29 d. - 1793 m. liepos 6 d. Lietuvos Didysis etmonas. 1771 m. prisijungė prie Baro konfederacijos. 1771 m. pralaimėjo Stolovičių mūšį Rusijos imperijos kariuomenei, kuriai vadovavo Aleksandras Suvorovas. Svarbiausias etmono rūpestis pirmaisiais Baro konfederacijos veiklos metais buvo atgauti etmonų teises, kurios buvo apribotos 1764 m. reformos metu. Tai, kad Prancūzija pažadėjo konfederacijos pergalės atveju grąžinti senąsias etmonų prerogatyvas, turėjo didelę reikšmę etmono laikysenai.

Eidamas LDK didžiojo etmono pareigas M. K. Oginskis vykdė šias reformas:

  • bandė įgyvendinti Seimo sprendimą didinti kariuomenei algas;
  • užsiėmė leidybos skatinimu: išleido kavalerijos reguliamino ir rikiuotės formą pėstininkams lenkų kalba;
  • stengėsi pagerinti materialinį kavalerijos regimentų aprūpinimą.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrė operų, pats piešė ir tapė, globojo muzikus, artistus, dailininkus, išleido pasakų ir poezijos rinkinių.

  • „Książka in Octavo Majori“ (1781 m.)
  • „Powieści historyczne i moralne“ (1782 m.)
  • „Bajki i nie bajki“ (1788 m.)
Politinis postas
Prieš tai:
Karolis Stanislovas Radvila II
POL województwo mińskie IRP COA.svg
Vilniaus vaivada
17641768
Po to:
Karolis Stanislovas Radvila II
Prieš tai:
Mykolas Masalskis
Bulawa.PNG
Lietuvos didysis etmonas
17681793
Po to:
Simonas Kosakovskis