Simonas Kosakovskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Simonas Kosakovskis
Symon Marcin Kasakoŭski. Сымон Марцін Касакоўскі (J. Damiel, 1812).jpg
Kosakovskiai
Kosakovskių herbas Ślepowron (Naktikovas)
Kosakovskių herbas Ślepowron (Naktikovas)
Gimė: 1741 m.
Mirė: 1794 m. balandžio 25 d. (~53 metai)
Tėvas: Dominykas Kosakovskis
Motina: Mariana Zabielo
Sutuoktinis(-ė): Teresa Potocka
Vaikai:

Natalija Kosakovska

Žymūs apdovanojimai:
Order Orła Białego
Order Świętego Stanisława
Commons-logo.svg Vikiteka: Simonas KosakovskisVikiteka

Simonas Martynas Kosakovskis (lenk. Szymon Juda Marcin Korwin-Kossakowski; 1741 m. Šilų dvare, Jonavos raj. – 1794 m. balandžio 25 d. Vilniuje) – Kosakovskių palikuonis, paskutinis Lietuvos didysis etmonas, konfederatas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Simonas Kosakovskis jaunystėje

Bajorų Kosakovskių giminės atstovas, herbo „Slepowron“ savininkas. Žemaitijos stalininko ir Kauno sargybinio Dominyko Kosakovskio (1711–1743) ir Marianos Zabielos jaunesnysis iš keturių sūnų. Vyresnieji broliai – Vitebsko ir Braclavo vaivada Mykolas, Livonijos kaštelionas Antanas, Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras.

Išsilavinimą gavo jėzuitų kolegiume, Kaune ir Karaliaučiaus universitete. 1763 metais gavo Kauno pataurininkio pareigybę. 1764 ir 1766 metais buvo du kartus renkamas pasiuntiniu (deputatu) į seimus.

1767 metais Simonas Martynas Kosakovskis prisijungė prie Radomo konfederacijos, tais pačiais metais buvo Radomo konfedracijos diplomatinės misijos Rusijoje sekretorius.

Iš pradžių palaikė Stanislovą Augustą, bet po to pasisakė su aštria kritika Repnino seime ir prisijungė prie Baro konfederacijos. 1768 metų rudenį rusų armijos antpuolis privertė jį išvažiuoti į Prūsiją.

1775 metais susutaikė su karaliumi ir tapo vienu iš prorusiškos grupuotės vadų. 1790 metais generolo-majoro laipsnyje įstojo į Rusijos armiją ir dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš Turkiją Balkanuose. Tapo vienu iš Targovicos konfederacijos organizatorių ir vadų. 1792 metais jo vadovaujamas Rusijos korpusas pradėjo antpuolį į ATR teritoriją iš Polocko pusės. Rusų armijos 1792 metais paimtame Vilniuje pasiskelbė Lietuvos lauko etmonu. 1793 metais tapo Lietuvos didžiuoju etmonu. .

Palaikė Rusijos politiką, prasidėjus 1794 sukilimui 1794 m. balandžio 24 d. buvo sukilėlių pakartas Vilniaus rotušės aikštėje. Palaidotas Jonavos bažnyčios požemiuose.

Šeima ir vaikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia kurioje palaidotas Simonas Kosakovskis, Jonava
Simono Kosakovskio žmona Teresa Potocka

Buvo vedęs Terezę Potocką, Voluinės vaivados Mykolo Potockio (apie 1660–1749) dukterį nuo antros santukos su kunigaikštyte Maricijona Oginska (1713–1766). Pirma santuoka Terezė buvo ištekėjusi už Minsko vaivados Juozapo Jurgio Hilzeno, su kuriuo išsiskyrė.

Vaikai: Natalija Kosakovska

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vydas Dolinskas. “Simonas Kosakovskis. Politinė ir karinė veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1763-1794 m.”. Disertacija, 2001 m., disertacinio darbo vadovas – prof. M. Jučas (Vilnius: Vaga, 2003. – 773 p.)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Albumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Grafų Kosakovskių albumas / [sudarytoja ir teksto autorė Eglė Lukaševičiūtė; vertėjos: Jurgita Bačauskaitė (angl.), Joanna Ostaszewska-Nowicka] (lenk.). – Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2004 (Kaunas: Keturios spalvos). – 143, [1] p. : iliustr., faks. – Dalis gretut. teksto liet., angl., lenk. – Santr. angl., lenk. – Bibliogr. išnašose.