Juozapas Zabiela
| Juozapas Zabiela | |
|---|---|
| Zabielos | |
| |
| Zabielų giminės herbas | |
| Gimė | 1750 m. |
| Mirė | 1794 m. gegužės 9 d. (~44 metai) |
| Tėvas | Antanas Zabiela |
| Motina | Sofija Ščit |
| Sutuoktinis (-ė) | Marijana Sobolevska |
| Vaikai | Henrikas Kazimieras |
| Veikla | Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, valstybės ir karinis veikėjas. |
| Žymūs apdovanojimai | |
  | |
Juozapas Zabiela (lenk. Józef Zabiełło; 1750? – 1794 m. gegužės 9 d.) – Lietuvos lauko etmonas, Lietuvos-Lenkijos didikas. Pasižymėjo parama Rusijos imperijai paskuriniaisiais Abiejų Tautų Respublikos metais. Už ją iš Rusijos ir gavo lauko etmono pareigas. Gegužės trečiosios Konstitucijos oponentas ir signataras. Paaiškėjus apie iš Rusijos ambasados kelerius metus reguliariai gaunamą pensiją, kilus Varšuvos sukilimui buvo sukilėlių sugautas, teisiamas ir nubaustas mirties bausme pakariant už valstybės išdavystę. Egzekucija įvykdyta 1794 m. gegužės 9 d.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvos didžiojo medžioklio, Kauno maršalkos Antano Zabielos sūnus, Mykolo Zabielos pusbrolis, Kosakovskių ir Prozorų giminių giminaitis. Per žmoną susigiminiavo su Stanislovu Augustu Poniatovskiu — buvo jo pakamariu ir artimu rūmininku.
1764 metais pasirašė rinkiminiuose sąrašuose, kad Stanislovas Augustas Poniatovskis būtų išrinktas karaliumi. Vadovavo kavalerijos regimentui generolo Liudviko Trokino brigadoje. Pasirašė gegužės 3 d. konstituciją. Dalyvavo ATR-Rusijos kare vadovaujant savo broliui Mykolui. Būdamas generolu-majoru, pademonstravo nekompetenciją ir elementarių karinių žinių nebuvimą, ir netgi buvo įtariamas tėvynės išdavimu. Po rusų karių įvedimo iš karto prisijungė prie Targovicos konfederacijos ir buvo paaukštintas iki generolo-leitenanto.
Rusijos pasiuntiniui Jakovui Sirvesui prašant gavo Targovicos konfederacijos Lietuvoje maršalkos laipsnį. Kaip apdovanojimą, 1793 metų birželio 15 d. gavo Lietuvos lauko etmono laipsnį. Vykdė Lietuvos didžiojo etmono Simono Kosakovskio programą mažinant Lietuvos kariuomenę ir jos prisijungimą prie Rusijos armijos.
Po 1794 m. Varšuvos sukilimo jis buvo revoliucionierių suimtas. Paaiškėjus, kad jis kelerius metus iš Rusijos ambasados nuolat gaudavo pensiją, buvo nuteistas ir 1794 m. gegužės 9 d. pakartas kaip išdavikas.
Po Juozapo Zabielos mirties jo šeima nebuvo pamiršta Rusijos valdžios: jai su paveldėjimo teise buvo perduotos Telšių ir Vilniaus seniūnijos su visomis žemėmis, išskyrus Telšių miestą ir jo priemiestį.
Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1777 metais apdovanotas Švento Stanislovo ordinu[1]. Taip pat apdovanotas Baltojo erelio ordinu[2].
Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Tėvas – Antanas Zabiela (1710? – 1776).
- Motina – Sofija Ščit(1720? – ?) .
- Žmona – Mariana Sobolevska (? – 1818).
- Sūnus – Henrikas Kazimieras (1785—1850), buvo vedęs Gabrielę Gutakovską (? – 1871).
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||