Oginskio kanalas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Oginskio kanalas. 2012 m.

Oginskio kanalas – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) kanalas, 1783 m. sujungęs Baltijos ir Juodosios jūrų baseinus.

Pastatytas LDK kunigaikščio Mykolo Kazimiero Oginskio (1728–1800) rūpesčiu ir asmeninėmis lėšomis Polesėje, Lietuvos Brastos vaivadijoje (dabar Baltarusija) 17651783 m. tarp dviejų Nemuno ir Dniepro intakų – Jaseldos ir Ščiaros. Ilgis – 54 km. Apie 15 metrų pločio ir 1,5 metrų gylio Oginskio kanalas turėjo 10 medinių užtvankų (šliuzų), 2 pakeliamus tiltus ir kirto 2 natūralius ežerus – Vulko ir Vyganų. Pastarasis, esantis kanalo aukštupyje, sumanytas kaip natūralus vandens lygį reguliuojantis rezervuaras. Pagrindinė kanalo prieplauka ir jo valdyba įkurta Celiachanuose.

Kunigaikštis kanalo statybai paaukojo 12 milijonų zlotų asmeninių lėšų. Išlaidoms (12 milijonų zlotų) padengti, Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimu M. K. Oginskiui atiduotas valdyti Lahišino miestelis, jo naudai nustatytas 8 zlotų mokestis nuo kiekvieno kanalu praplaukiančios valties irklo. Valstybė, parodydama ypatingą pagarbą kanalo statytojui M. K. Ogiskiui, jam priklausančių Sluškų rūmų kieme, kunigaikščiui gyvam esant pastatė paminklą.

Laivai iš Baltijos jūros kanalu galėjo pasiekti Juodąją jūrą, neplaukdami aplink Europą. Sutrumpėjus keliui, labai pagyvėjo laivyba, sparčiau ėmė augti vienas didžiausių šio vandens kelio miestų – Kaunas.

Oginskio kanalas. 1930 m.

Oginskio kanalas ir mediniai jo įrenginiai smarkiai apgriauti Pirmojo, bet galutinai sugadinti Antrojo pasaulinių karų metu. 1942 m. jo konstrukcijas sugriovė sovietiniai partizanai. Po karo galutinai apleistas ir nenaudojamas. Šiuo metu atskiromis Oginskio kanalo atkarpomis naudojasi vandens turistai. Tiesa, pastarąjį dešimtmetį Baltarusija ieško būdų atstatyti ir turizmui pritaikyti bent jau šio kanalo aukštupį.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Čaplinskas T. LDK šilko kelias //Intelligent life, 2014, N. 8, P. 128–129.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]