Kuršiai

Kitos reikšmės – Kuršiai (reikšmės).

Senosios baltų gentys Currene
Žemės	Vanema, Ventava, Bandava, Žemė tarp Skrundos ir Žemgalos, Piemarė, Duvzarė, Ceklis, Mėguva, Pilsotas
Kunigaikščiai	Lamekinas

Kuršiai (latv. kurši, lot. currene), vakarų (pasak dalies tyrinėtojų – rytų) baltų tauta, nuo VII a.-VIII a. iki XVII a. I pusės gyvenusi rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, dab. Latvijos vakaruose (Kurše) ir Lietuvos šiaurės vakaruose (iš pradžių – kone pusėje dab. etnografinės Žemaitijos, nuo X a. ar XI a. – tik maždaug iki pietinės Klaipėdos-Kulių-Plungės-Telšių-Mažeikių linijos).

Etimologija

Simo Karaliūno etnonimas kuršiai siejamas su liet. kuršas ‘vąšas’ < ‘*pleištas, kablys’, ‘kuolas, baslys; stulpas’ ir kildinamas iš veiksmažodinės šaknies reikšmės ‘skelti; skilti’, taigi kuršas – ‘kas atskilę, atskelta’, ‘kas atsišakoję’. Tokia reikšmė galėjusi būti pagrindas atsirasti reikšmėms ‘žmonių būrys, kuopa’, ‘giminė, padermė, (žmonių) karta’, ‘gentis’.^[1]

Kuršių istorija

Kuršiai daugiausia vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, taip pat žvejyba. Nuo V-VI a. vis daugiau vertėsi amatais ir prekiavo su Baltijos jūros baseino, Padneprės ir Pavolgio kraštais. I tūkstm. pabaigoje iro pirmykštė bendruomeninė santvarka, formavosi klasinė visuomenė. Nuo VII a. patenka į skandinavų akiratį, tačiau sistemingai kuršius pulti vikingai pradeda tik nuo VIII a. Tarpais mokėjo duoklę Švedijos ir Danijos karaliams. Nuo XI a. II pusės jau patys kuršiai pradėjo puldinėti Danijos ir Švedijos pakraščius. 1042 metais kuršiai surengė puolimą į Daniją. 1170 metais kuršiai puolė Elando salą prie Švedijos krantų. XI a.-XIII a. skverbėsi į lyvių žemes.

Kuršių kovas su danais ir švedais nuo 853 m. aprašė Rimberto kronika. Pasak kronikos 854 m. ar 855 m. švedų karalius Olavas buvo įsiveržęs į Kuršą ir apgulęs Apuolės pilį. Kuršiai minimi ir aprašomi Adomo Brėmeniečio „Hamburgo vyskupų istorijoje", Sakso Gramatiko, taip pat Rusios ir kalavijuočių ordino metraščiuose.^[2]

Nuo XIII a. pradžios kuršiai susidūrė su Rygoje įsikūrusiu Kalavijuočių ordinu. 1210 m. kuršiai puolė Rygą ir kalavijuočių laivus.^[3]

Nesudarę valstybės buvo priversti 1229–1231 m. pripažinti Kalavijuočių, 1242 m. – Livonijos ordino valdžią. Po žemaičių pergalės Saulės (1236 m.) ir Durbės mūšių (1260 m.) buvo sukilę, tačiau Ordino nuslopinti. Dalis kuršių gyventų plotų po ilgų kovų virto dykra, daugelis kuršių iš savojo krašto pasitraukė į Žemaičius ir Lietuvą. 1422 m. Melno sutartimi Lietuvai galutinai atiteko pietinė Kuršo dalis. Pietiniai kuršiai asimiliavosi su žemaičiais, taip vėliau per juos įsilieję į Lietuvos valstybę, o šiauriniai kuršiai tuo pačiu laikotarpiu asimiliuodamiesi su žiemgaliais ir lyviais sulatvėjo. Kaip atskiras etninis vienetas minimi iki XVI a. pabaigos.^[4]

Kuršių genties kaimynai

Pietuose kuršiai ribojosi su skalviais ir jų Lamatos žeme, o Kuršių nerijoje su prūsų genčių sąjungos gentimi – sembais.
Pietuose kuršiai ribojosi taip pat su žemaičių genties Medininkų ir Knituvos žemėmis.
Rytuose ribojosi su žiemgalių gentimi.
Šiaurėje ir šiaurės rytuose su finougrų gentimi – lyviais.
Vakarines kuršių žemes skalavo Baltijos jūra.

Kuršių žemės

IX a. minimos 5 kuršių žemės (Pilsotas, Mėguva, Ceklis, Duvzarė, Piemarė). 1230 m. popiežiaus legato ir kuršių sutartyje minimos 9 žemės, įskaitant lyvių genties sąskaita (Bandava, Ventava, Vanema) ir matyt žemgalių neapgyvendinta žemė tarp Skrundos ir Žemgalos:

Dabartinė kuršių teritorija

Dabar Lietuvos Respublikoje, kuršiškų žemių dalyje yra šie miestai ir miesteliai:

Vakarų pakraštyje šalia Baltijos jūros: Klaipėda, Neringa, Palanga, Šventoji.
Šiauriniame pakraštyje – Skuodas, Mažeikiai.
Pietiniame pakraštyje – Dovilai, Gargždai, Kuliai.
Rytinis pakraštys nėra aiškus, nors kaip manoma Alsėdžių, Sedos, Telšių, Viekšnių apylinkės buvo apgyvendintos kuršių genties žmonių.
Kiti didesni, žymesni miestai ir miesteliai: Plungė, Kretinga, Žemaičių Kalvarija, Salantai.

Kuršininkai

Vėliau etnonimu kuršiai kartais pasivadindavo Latvijos Kuršo, vakarų Žemaitijos, Mažosios Lietuvos latviai, akcentuodami daugiau savo geografinę, ne etninę kilmę. Tokie buvo ir Kuršių nerijos latviai (kuršininkai, kopininkai), atsikėlę čionai iš Kuršo.

Šaltiniai

↑ Simas Karaliūnas. Baltų etnonimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015.
↑ Ilona SIDERAVIČIUTĖ-MICKIENĖ Kuršiai ir jų kalbos reliktai Žemaičių žemėje
↑ ADOMAS BUTRIMAS Svarbiausios kuršių, žiemgalių ir žemaičių istorijos datos Archyvuota kopija 2016-04-24 iš Wayback Machine projekto. Žemaičių žemė, 2002/1., p. 14
↑ lzinios.lt Archyvuota kopija 2017-11-10 iš Wayback Machine projekto. J.Mičiulienė Kuršiai: karingumas be valstybės

Nuorodos

Vikiteka: Kuršiai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Gintaro keliai ir žmonių kraustymasis pajūryje, Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis, I dalis. Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto. Vladas Žulkus
Kodėl kuršiai vadinasi kuršiais ir kur jie gyveno, Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis, II dalis. Archyvuota kopija 2016-03-26 iš Wayback Machine projekto. Vladas Žulkus
Skandinavai ir vikingaujantys kuršiai, Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis, II dalis. Archyvuota kopija 2011-08-10 iš Wayback Machine projekto. Vladas Žulkus

[1] Simas Karaliūnas. Baltų etnonimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015.

[2] Ilona SIDERAVIČIUTĖ-MICKIENĖ Kuršiai ir jų kalbos reliktai Žemaičių žemėje

[3] ADOMAS BUTRIMAS Svarbiausios kuršių, žiemgalių ir žemaičių istorijos datos Archyvuota kopija 2016-04-24 iš Wayback Machine projekto. Žemaičių žemė, 2002/1., p. 14

[4] zinios.lt Archyvuota kopija 2017-11-10 iš Wayback Machine projekto. J.Mičiulienė Kuršiai: karingumas be valstybės

[1]

[2]

[3]

[4]