Kuršininkai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Kuršininkų apgyventa teritorija 1649 m. (pažymėta žaliai)
Kuršininkų namas

Kuršininkai (latviškai: Kursenieki; vok. Kuren) – aisčių etninė grupė, kuri per aisčių genčių ar tautų vidaus migracijas XIV–XVII a. iš Latvijos Kuršo atsikėlė į Šventosios, Palangos apylinkes bei Rytprūsių pajūrį. Kuršininkai buvo tiesiogiai kuršių genties palikuonys. Lietuvoje jie buvo laikomi Kuršo latvių etnine grupe, nors patys kuršininkai savęs niekada nelaikė latviais bei savo kalbos nelaikė latvių kalbos tarme. Kuršininkai išpažysta protestantizmo kryptį – liuteronybę.

Manoma, kad dalis kuršininkų Lietuvos teritorijoje susiliejo su dar išlikusiais ir žemaičių neasimiliuotais kuršiais. XVII a. viduryje kuršininkai gyveno Rytprūsiams ir dabartinei Lietuvai priklausančioje teritorijoje, daugiausiai palei Baltijos jūros pakrantę – nuo Būtingės, Palangos, Klaipėdos apylinkių, Kuršių nerijoje, Sembos pusiasalyje ir per Aistmarių neriją iki pat Dancigo (dab. Gdanskas, Lenkija). Bet jų pagrindinė gyvenama teritorija buvo Kuršių nerija ir apie Ventės ragą. Jų gyventoje šiaurinėje dalyje išliko tik žemės pavadinimas – Kuršas (latv. Kurzeme), kuris kilęs nuo ten kadaise gyvenusios jų protėvių – kuršių genties.

XIX a. pabaigoje kuršininkų tebuvo išlikę vos 4 tūkstančiai. Kuršininkai kalbėjo labai savotiška latvių kalbos tarme, seniai izoliuota nuo bendro latvių kalbos kamieno. Jų kalba buvo patyrusi ir lietuvių, vokiečių, o kuršininkų atsikėlusių iš šiaurinės Latvijos Kuršo dalies, turėjo net lyvių kalbos ypatybių. Su bendrine latvių kalba šiuo metu beveik neturi kontakto, bet, latviams šnekant, kuršininkai juos supranta.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir daugumai Rytprūsių gyventojų besievakuojant nuo artėjančių rusų karių, kartu su lietuvininkais, Rytprūsių vokiečiais, jų didelė dalis pasitraukė į Vokietijos gilumą, o dalis žuvo ar buvo ištremti. Pasilikusieji tėvynėje išlikę gyvi, kentė patyčias iš naujos valdžios pusės.

Latvijos kuršiai sulatvėjo, Vokietijon pasitraukusių kuršininkų dalis nutautėjo, nors ir po šiai dienai dar yra gana nemažai išlaikiusių savo krašto šaknis. Lietuvoje tik labai maža dalis pasilikusių pajūryje kuršininkų išliko iki mūsų dienų.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]