Šiltnamio dujos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šiltnamio dujų kiekio dinamika 1979– m.

Šiltnamio dujosatmosferoje esančios dujos, skatinančios šiltnamio efektą. Šios dujos sugeria dalį į atmosferą patekusių infraraudonųjų spindulių ir išspinduliuoja juos atgal į aplinką, tokiu būdu sulaikydamos šilumą prie Žemės paviršiaus. Kai kurios šiltnamio dujos atmosferoje atsiranda natūralių procesų metu, kitų kiekis didėja dėl žmogaus veiklos. Pastarosios vadinamos antropogeninėmis šiltnamio dujomis.

Natūralios šiltnamio dujos yra vandens garai, anglies dioksidas, metanas ir ozonas. Žmonių veikla kai kurių iš šių dujų kiekius atmosferoje žymiai padidina.

Antropogeninės šiltnamio dujos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiausią dalį antropogeninių dujų emisijų sudaro anglies dioksidas, nors kitos – metanas, chlorfluorangliavandeniliai (CFC), diazoto monoksidas – taip pat svarbios.

Pagrindiniai antropogeninių dujų šaltiniai yra šie:

Antropogeninių šiltnamio dujų koncentracijų didėjimas laikomas pagrindine pasaulinio atšilimo priežastimi. Pasak JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos, mėsos produkcija išskiria apie 18 % [1] visų antropogeninių šiltnamio dujų, tuo tarpu pasak IPCC transporto emisijos sudaro 13 %[2].

Šiltnamio dujų informacija
CO2 CH4 CFC-11 CFC-12 N2O
Priešindustrinė koncentracija, 1750 m. 280 ppmv 0,8 ppmv 0 0 288 ppbv
Koncentracija 2005 m. 379 ppmv
385 (2008 m.)
1,77 ppmv 253 pptv 545 pptv 319 ppbv
Išlikimo atmosferoje laikas, metais 50-200 10 65 130 150
Pasaulinio atšilimo potencialas, santykinis dydis CO2 atžvilgiu 1 63 4500 7100 270
Įtaka atšilimui 61 % 17 % 12 % (per abu) žr. CFC-11 4 %

*ppmv – tūrio dalis milijonui (106) dalių, ppbv – milijardui (109), pptv – bilijonui (1012).

CO2 ir vandens garai sugeria visų bangų IR spindulius, išskyrus apytiksliai 8000 – 12000 nm bangų ilgio intervale. Dėl to kitos šiltnamio dujos, tokios kaip metanas, diazoto monoksidas, CFC, kurios sugeria ir šio intervalo IR spindulius, būdamos mažesnėmis koncentracijomis, turi didesnį „pasaulinio atšilimo potencialą“.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]