Tarptautinė sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
1864 m. Ženevos konvencija (nuotraukoje – konferencijos delegatų parašai)

Tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės principų ir normų reguliuojamas tarptautinės teisės subjektų susitarimas. Tarptautinė sutartis yra tarptautinės teisės šaltinis.

Tarptautinė sutartis grindžiama sutarties šalių sutarimu. Tai labiausiai formalizuotas tarptautinės teisės šaltinis- sutartos taisyklės įforminamos pasirašant dokumentą (išimtis – džentelmeniški susitarimai).

Rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

  • Universalioji, regioninė sutartis, specialioji sutartis
  • Dvišalė, daugiašalė
  • Terminuota arba neterminuota sutartis.

Pavadinimas – paktas (Nepuolimo paktas, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas), tarptautinė konvencija, prekybos sutartis, konsulinė sutartis, pagalbos sutartis, draugystės ir savitarpio bendradarbiavimo sutartis (Draugystės, bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos sutartis).

Formos[taisyti | redaguoti kodą]

Tarptautinė sutartis gali būti sudaroma raštu ir žodžiu; nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, 2 ar keli tarpusavyje susiję dokumentai, teisiniai veiksmai.

Ministerijų, Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės institucijų vardu ir pagal jų kompetenciją sudaromi su atitinkamomis užsienio valstybių ar organizacijų institucijomis susitarimai nėra tarptautinės sutartys. Jų rengimo bei sudarymo tvarką nustato Vyriausybė. Informacija apie šiuos susitarimus pateikiama Užsienio reikalų ministerijai, kur ji yra kaupiama ir tvarkoma.

Sudarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę turi valstybės vadovas (Prezidentas), Vyriausybės vadovas (Ministras Pirmininkas), užsienio reikalų ministras, Vyriausybė ar kitos valstybinės įstaigos – ministerijos ir Vyriausybės įstaigos.

Stadijos

  1. Ikisutartiniai santykiai – (pa)siūlymas tartis dėl tarptautinių reikalų ar kt.
  2. Derybos – sutarties dalyko ir objekto svarstymas, sutarties sąlygų nustatymas
  3. parafavimas – preliminarus teksto patvirtinimas
  4. pasirašymas – oficialus patvirtinimas prisiimti įsipareigojimus pagal sutartį
  5. įsigaliojimas, pvz., ratifikavimas – nacionalinės valdžios institucijos patvirtinimas, suteikiant galią pagal nacionalinę teisę
  6. depozitavymas – sutarties teksto saugojimas, įteikimas depozitarui saugotojui, pvz., trečiosioms šalims
  7. denonsavimas (sutarties nutraukimas), anuliavimas (sutarties paskelbimas negaliojančia).

Tarptautinių sutarčių teisė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Tarptautinių sutarčių teisė.

Tarptautines sutartis reguliuoja tarptautinė (tarptautinių) sutarčių teisė. Pagrindinis teisės šaltinis – 1969 m. gegužės 22 d. Vienos sutarčių teisės konvencija (Vienna Convention on the Law of Treaties, VCLT).

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • F. John Harper (Hrsg.): Treaties and Alliances of the World, 7. Aufl., London: John Harper 2002.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]