Tarptautinė sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
1864 m. Ženevos konvencija (nuotraukoje – konferencijos delegatų parašai)

Tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės principų ir normų reguliuojamas tarptautinės teisės subjektų susitarimas. Tarptautinės sutartys yra pagrindinis teisinis instrumentas, kurį pasitelkus organizuojamas tarptautinis bendradarbiavimas visose srityse. Skaičiuojama, kad valstybės, tarptautinės organizacijos ir kiti tarptautinės teisės subjektai yra sudarę dešimtis tūkstančių sutarčių.

Tarptautinė sutartis grindžiama sutarties šalių sutarimu. Tai labiausiai formalizuotas tarptautinės teisės šaltinis- sutartos taisyklės įforminamos pasirašant dokumentą (išimtis – džentelmeniški susitarimai).

1969 m. Vienos konvencijoje įtvirtintas tarptautinės sutarties apibrėžimas yra visuotinai priimtas, jį į savo nacionalinius teisės aktus iš esmės pažodžiui perkėlė dauguma valstybių, savo tyrimų atskaitos tašku šį apibrėžimą naudoja didžioji dalis tarptautinės sutarčių teisės tyrėjų. Visgi derėtų nepamiršti, kad šis apibrėžimas pateikiamas 1969 m. Vienos konvencijos kontekste ir skirtas tik tarptautinėms sutartims tarp valstybių, kurioms taikoma ši konvencija, apibrėžti. Kaip nurodo konvencijos 3 straipsnis, ši konvencija „netaikoma tarptautiniams susitarimams, sudarytiems tarp valstybių ir kitų tarptautinės teisės subjektų arba tik tarp kitų tarptautinės teisės subjektų, taip pat ne raštu sudarytiems tarptautiniams susitarimams“. Tačiau dalis tokių susitarimų gali būti laikomi tarptautinėmis sutartimis tarptautinės teisės prasme.

Rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Universalioji, regioninė sutartis, specialioji sutartis
  • išalė, daugiašalė
  • pateikiamas toks tarptautinės sutarties apibrėžimas:erminuota arba neterminuota sutartis.

Pavadinimas – paktas (Nepuolimo paktas, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas), tarptautinė konvencija, prekybos sutartis, konsulinė sutartis, pagalbos sutartis, konvencija ir kita.

Tarptautinė sutartis gali būti sudaroma raštu ir žodžiu; nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, 2 ar keli tarpusavyje susiję dokumentai, teisiniai veiksmai.

Ministerijų, Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės institucijų vardu ir pagal jų kompetenciją sudaromi su atitinkamomis užsienio valstybių ar organizacijų institucijomis susitarimai nėra tarptautinės sutartys. Jų rengimo bei sudarymo tvarką nustato Vyriausybė. Informacija apie šiuos susitarimus pateikiama Užsienio reikalų ministerijai, kur ji yra kaupiama ir tvarkoma.

Sudarymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę turi valstybės vadovas (Prezidentas), Vyriausybės vadovas (Ministras Pirmininkas), užsienio reikalų ministras, Vyriausybė ar kitos valstybinės įstaigos – ministerijos ir Vyriausybės įstaigos.

Stadijos

  1. Ikisutartiniai santykiai – (pa)siūlymas tartis dėl tarptautinių reikalų ar kt.
  2. Derybos – sutarties dalyko ir objekto svarstymas, sutarties sąlygų nustatymas
  3. parafavimas – preliminarus teksto patvirtinimas
  4. pasirašymas – oficialus patvirtinimas prisiimti įsipareigojimus pagal sutartį
  5. įsigaliojimas, pvz., ratifikavimas – nacionalinės valdžios institucijos patvirtinimas, suteikiant galią pagal nacionalinę teisę
  6. depozitavymas – sutarties teksto saugojimas, įteikimas depozitarui saugotojui, pvz., trečiosioms šalims
  7. denonsavimas (sutarties nutraukimas), anuliavimas (sutarties paskelbimas negaliojančia).

Tarptautinių sutarčių teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Tarptautinių sutarčių teisė.

Tarptautines sutartis reguliuoja tarptautinė (tarptautinių) sutarčių teisė. Pagrindinis teisės šaltinis – 1969 m. gegužės 22 d. Vienos sutarčių teisės konvencija (Vienna Convention on the Law of Treaties, VCLT).

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]