Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija arba sutrumpintai UNFCCCtarptautinė sutartis, kuria siekiama, kad šiltnamio dujų kiekis atmosferoje būtų stabilizuotas klimato kaitos nesukeliančiame lygyje.[1] Konvencija buvo pateikta pasirašymui 1992 m. birželį vykusios Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijos metu, o įsigaliojo 1994 metų kovo 21 d. Sutartis yra sulaukusi visuotinio palaikymo, 2012 m. sausį ją buvo ratifikavusios 196 šalys.[2]

Pati konvencija nenustato valstybėms šiltnamio dujų išmetimo apribojimų ir neturi jas kontroliuojančių mechanizmų. Tačiau sutartis gali būti atnaujinama prie jos pridedant šias funkcijas atliekančius protokolus, kurie ratifikuojami atskirai nuo pačios konvencijos. Šiuo metu pagrindinis atnaujinimas yra Kioto protokolas, nustatantis reikalavimus išsivysčiusioms šalims 2008-2012 m. laikotarpiu.

Konvenciją pasirašiusių šalių atstovai nuo 1995 m. kasmet dalyvauja Šalių Konferencijose, kuriose priimami nauji susitarimai ir sutarties papildymai.

Šalių skirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konvencija šalis nares skirsto į tris kategorijas:

  • Pirmojo priedo (40 valstybių) - išsivysčiusios ir pereinančios prie rinkos ekonomikos šalys, iš kurių reikalaujama šiltnamio dujų išmetimo mažinimo;
  • Antrojo priedo (23 valstybės) - išsivysčiusios šalys, teikiančios paramą besivystančioms;
  • Besivystančios - likusios valstybės, kurioms netaikomi reikalavimai.

Šalių Konferencija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šalių Konferencija yra konvencijos įsteigtas aukščiausias valdymo organas, užtikrinantis jos įgyvendinimą. Konferencijos vyksta kasmet nuo 1995 metų skirtingose pasaulio vietose, paprastai metų gale – lapkričio-gruodžio mėnesiais.

Lig šiol vykusios konferencijos:[3]

Numeris Data Vieta Pastabos
1 1995 Berlynas, Vokietijos vėliava Vokietija Siekta išsamiau ištirti, kokie veiksmai būtų tinkamiausi įgyvendinti konvencijos tikslus. Įsteigti du pagalbiniai organai: Mokslinėms ir techninėms konsultacijoms bei Įgyvendinimo.
2 1996 Ženeva, Šveicarijos vėliava Šveicarija
3 1997 Kiotas, Japonijos vėliava Japonija Priimtas Kioto protokolas.
4 1998 Buenos Airės, Argentinos vėliava Argentina Bandyta išspręsti likusius nesutarimus dėl Kioto protokolo.
5 1999 Bona, Vokietijos vėliava Vokietija
6 2000 Haga, Nyderlandų vėliava Nyderlandai ir Bona, Vokietijos vėliava Vokietija
7 2001 Marakešas, Maroko vėliava Marokas
8 2002 Naujasis Delis, Indijos vėliava Indija
9 2003 Milanas, Italijos vėliava Italija
10 2004 Buenos Airės, Argentinos vėliava Argentina Tartasi dėl klimato kaitos mažinimo ir prisitaikymo, konvencijos įgyvendinimo pasibaigus Kioto protokolui.
11 2005 Monrealis, Kanados vėliava Kanada Pirmasis Kioto protokolo šalių susitikimas, po jo įsigaliojimo 2005 m. Susitarta dėl protokolo tęstinumo po 2012 metų.
12 2006 Nairobis, Kenijos vėliava Kenija
13 2007 Balis, Indonezijos vėliava Indonezija Priimtas Balio veiksmų planas dėl konvencijos įgyvendinimo po 2012 m.
14 2008 Poznanė, Lenkijos vėliava Lenkija
15 2009 Kopenhaga, Danijos vėliava Danija Nesėkmingai siekta susitarti dėl įsipareigojimų pasibaigus Kioto protokolui. Nutarta finansiškai padėti besivystančioms šalims prisitaikyti prie klimato kaitos padarinių.
16 2010 Kankunas, Meksikos vėliava Meksika Pasiektas vieningas susitarimas dėl būtinybės mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, tačiau neįvardintos konkrečios priemonės. Įsteigtas Žaliasis Klimato fondas, kurio pagalba būtų teikiama finansinė pagalba besivystančioms šalims.
17 2011 Durbanas, Pietų Afrikos Respublikos vėliava Pietų Afrikos Respublika Susitarta dėl Kioto protokolo pratęsimo ir siekio pradėti derybas dėl naujos sutarties, kuri būtų priimta iki 2015-tųjų ir įsigaliotų ne vėliau nei 2020 metais. Taip pat patikslinta Žaliojo Klimato fondo struktūra, aptartos miškų apsaugos iniciatyvos, įvairūs techniniai klausimai.
18 2012 Doha, Kataro vėliava Kataras Patvirtinta, kad Kioto protokolas pratęsiamas iki 2020 metų, o iki 2015-ųjų bus priimta nauja jį pakeisianti ir visoms šalims galiojanti sutartis. Susitarta, kad išsivysčiusios šalys turėtų padėti besivystančioms šalims padengti dėl klimato kaitos patirtus nuostolius, tačiau liko neaiškus konkretus tai atliksiantis finansinis mechanizmas.[4]
19 2013 Varšuva, Lenkijos vėliava Lenkija Patvirtinta, kad įsipareigojimai naujame 2015-ųjų susitarime galios visoms valstybėms. Pakartota būtinybė suteikti pagalbą nuo klimato kaitos ir ekstremalių meteorologinių reiškinių nukentėjusioms šalims. Priimti REDD mechanizmo įsigaliojimui reikalingi sprendimai.[5]
20 2014 Lima, Peru vėliava Peru Susitarta dėl valstybių pateikiamų planų mažinti šiltnamio efektą sukeliančias dujas, vykdomi pasiruošimai susitikimui Paryžiuje.[6]
21 2015 Paryžius, Prancūzijos vėliava Prancūzija Pasirašytas Paryžiaus susitarimas, reglamentuojantis kovą su klimato kaita po 2020 metų.
22 2016 Marakešas, Maroko vėliava Marokas Derybos dėl Paryžiaus susitarimo įgyvendinimo, finansavimo mechanizmų, pasirašytas bendras sutarimas dėl pasiryžimo mažinti klimato kaitą.[7]
23 2017 Bona, Vokietijos vėliava Vokietija (organizavo Fidžio vėliava Fidžis) Derinamos techninės Paryžiaus susitarimo įgyvendinimo detalės, aptariamas ryšys tarp klimato kaitos ir vandenynų, stiprinamas interesų grupių dalyvavimas kovoje su klimato kaita.[8]
24 2018 Katovicai, Lenkijos vėliava Lenkija
25 2019 Madridas, Ispanijos vėliava Ispanija (organizavo Čilės vėliava Čilė)
2020 Neįvyko dėl COVID-19 pandemijos, perkelta į 2021 m.
26 2021 Glazgas, Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė

Kita informacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]