Jonas Žemaitis-Vytautas
| Jonas Žemaitis-Vytautas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1909 m. kovo 15 d. Palanga, Kuršo gubernija, Rusijos imperija |
| Mirė | 1954 m. lapkričio 26 d. (45 metai) Maskva, Rusijos TFSR, Tarybų Sąjunga |
| Tėvai | Jonas Žemaitis, Petronėlė Žemaitienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Elena Valionytė-Žemaitienė |
| Vaikai | Laimutis Žemaitis (1941−2008) |
| Karinė tarnyba | |
| Veikla |  Lietuvos kariuomenė (1926−1940) Vietinė rinktinė (1944) |
| Pareigos |  Brigados generolas
|
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Lietuvos nepriklausomybės medalis[1] | |
.JPG)
Jonas Žemaitis-Vytautas (1909 m. kovo 15 d. Palangoje, Rusijos imperijoje – 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvoje, Butyrkų kalėjime, Rusijos TFSR) – Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas.[2]
Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas bei organizatorius, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Palangoje, Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. Tėvas buvo laisvamanis, draugavo su Jonu Šliūpu. 1910 m. Žemaičių šeima persikraustė į Lomžą, kur dėdė A. Daukša turėjo stambią nuosavą pieninę. Tėvai dirbo įmonėje, o Jonas mieste lankė pradinę mokyklą.[3] 1917 m. šeima apsigyveno Raseiniuose, kur J. Žemaitis baigė progimnaziją. Seneliai gyveno Kiaulininkų kaime (Šiluvos valsčiuje), todėl jis dažnai būdavo pas senelius.
1926 m., baigęs šešias Raseinių gimnazijos klases, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1929 m. baigė mokyklą, gavo leitenanto laipsnį, ėmė tarnauti 2-ajame artilerijos pulke kuopos vadu. 1936–1938 m. studijavo Prancūzijos Fontenblo artilerijos mokykloje (École d’Artillerie de Fontainebleau). Baigęs stažuotę ir gavęs kapitono laipsnį, vadovavo Lietuvos kariuomenės 1-ojo, vėliau 4-ojo artilerijos pulko mokomajai baterijai.
1940 m. SSRS aneksavus Lietuvą, tęsė karinę tarnybą 184-osios šaulių divizijos 617-ajame artilerijos pulke, buvo pulko mokyklos viršininkas. Karo pradžia jį užklupo Varėnos poligone. Gavęs įsakymą trauktis į Rytus, Jonas Žemaitis su grupe karininkų sąmoningai atsiliko ir pasidavė į vokiečių nelaisvę. Nepanorėjęs tarnauti vokiečiams, išėjo į atsargą ir apsigyveno Kaune, kur įsidarbino Energetikos valdyboje durpių gavybos techniku. 1941 m. gruodžio mėn. gimus sūnui Laimučiui, 1942 m. birželio mėn. su šeima persikėlė į Kiaulininkų kaimą ir iki 1944 m. kovo mėn. dirbo Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju.
Vokiečių okupacijos metais įsijungė į rezistencinę veiklą: platino antinacinę spaudą, 1944 m. Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose suorganizavo apie 150 vyrų į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę. 1944 m. kovo mėn. buvo paskirtas Vietinės rinktinės 310-ojo bataliono vadu Seredžiuje. Gegužės mėnesį, vokiečiams sunaikinus rinktinės štabą, pasitraukė iš tarnybos ir grįžo į Kiaulininkus. Vokiečiams išformavus rinktinę, kurį laiką slapstėsi.
Raudonajai armijai užėmus Lietuvą, kurį laiką slapstėsi. 1945 m. kovo mėn. jis susisiekė su Lietuvos laisvės armijos atstovais ir, davęs priesaiką, birželio mėn. įsijungė į Juozo Čeponio vadovaujamą partizanų Žebenkšties rinktinę Raseinių rajone. J. Žemaitis tapo šios rinktinės štabo viršininku.
1945 m. liepos 22 d. Virtukų miško kautynėse gavo pirmąjį kovos krikštą. Prasidėjo aktyvi Jono Žemaičio rezistencinė veikla. 1945 m. jis tapo Žebenkšties rinktinės štabo viršininku, 1946 m. rugpjūčio 20 d. – tos pačios rinktinės, pervadintos Šerno rinktine, vadu. 1947 m. gegužę buvo išrinktas Kęstučio apygardos vadu. 1948 m. gegužės mėnesį įkūrė Jūros (Vakarų Lietuvos) partizanų sritį, tapo jos vadu.
1949 m. vasarį vykusiame Lietuvos partizanų vadų suvažiavime J. Žemaitis išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku, taip pat laikinai ėjo gynybos pajėgų vado pareigas. Jam suteiktas partizanų generolo laipsnis. 1951 m. gruodį ištikus insultui atsisakė pareigų (jas vėl pradėjo eiti 1953 m. pavasarį) ir gulėjo paralyžiuotas Vyriausiosios vadavietės bunkeryje Šimkaičių miške (Jurbarko raj.). 1953 m. gegužės 30 d. bunkeris buvo išduotas, J. Žemaitis suimtas gyvas. 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. Kapas nežinomas.[4]
Atminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1995 m. Lietuvos televizija pagal Eugenijaus Ignatavičiaus ir Juozo Saboliaus scenarijų sukūrė dokumentinį filmą „Ketvirtasis Prezidentas“ (filmo režisierius Juozas Sabolius).
1996 m. Šiluvoje, J. Žemaičio tėviškėje, pastatytas koplytstulpis (tautodailininkas Adolfas Teresius).
1997 m. vasario 14 d. LR Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties).
1998 m. sausio 26 d. LR Prezidento dekretu suteiktas Dimisijos brigados generolo laipsnis.
1998 m. lapkričio 20 d. Lietuvos karo akademijai suteiktas generolo Jono Žemaičio vardas.
1999 m. vasario 16 d. prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atidengtas paminklas generolui Jonui Žemaičiui (skulptorius Gintautas Lukošaitis, architektas Mindaugas Mačiulis).
2004 m. lapkričio 28 d. Palangoje atidengtas paminklas Jonui Žemaičiui (skulptorius Jonas Jagėla). 2009 m. kovo 15 d. Jonui Žemaičiui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.
2007 m. spalio 25 d. Šimkaičių pagrindinei mokyklai (Jurbarko r.) suteiktas Jono Žemaičio vardas.
2009 m. kovo 11 d. Kaune, Karo muziejaus sodelyje, atidengtas paminklas generolui Jonui Žemaičiui (skulptorius Juozas Šlivinskas). 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė deklaraciją, kurioje pripažino, kad nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.[5] 2009 m. kovo 13 d. ant generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Ramuvos sienos Vilniuje atidengtas jam skirtas bareljefas. 2009 m. rugpjūčio 12 d. Raseinių Žemaičio gimnazija pervadinta Prezidento Jono Žemaičio gimnazija.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Žuvusiųjų prezidentas. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005, 566 p. ISBN 9986-757-13-4
- Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai… – Vilnius: Mintis, 2019, 460 p. : iliustr. ISBN 978-5-417-01111-5
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS“. genocid.lt. 2004-03-12. Suarchyvuota iš originalo 2013-11-06. Nuoroda tikrinta 2016-12-10.
- ↑ „Dėl Jono Žemaičio pripažinimo Lietuvos valstybės vadovu“ Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija. Originalas archyvuotas 2009-03-12. Nuoroda tikrinta 2022-01-30.
- ↑ Alfonsas Zubreckas (2004-11-10). „Partizanų vadas“. xxiamzius.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-05-14. Nuoroda tikrinta 2016-12-10.
- ↑ „"Žemaičių žemės" žurnalas (2006 m. Nr. 1). Iškilūs Raseinių krašto kultūros, mokslo, visuomenės veikėjai“. samogitia.mch.mii.lt. 2006-03-18. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-03. Nuoroda tikrinta 2016-04-23.
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=339103
