Antanas Slučka-Šarūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Antanas Slučka-Šarūnas
Gimė 1917 m. balandžio 19 d.
Troškūnuose
Mirė 1949 m. spalio 28 d. (32 metai)
Andrioniškio valsč. Butkiškių k.
Tėvas Pranciškus
Veikla rezistentas, pirmasis Algimanto apygardos vadas.
Žymūs apdovanojimai

Antanas Slučka-Šarūnas (1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose1949 m. spalio 28 d. Andrioniškio valsč. Butkiškių k.) – rezistentas, pirmasis Algimanto apygardos vadas.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

 Biography note.svg  Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Gimė Troškūnų bažnyčios zakrastijojo Pranciškaus Slučkos ir V. Slučkienės šeimoje. Motina 1926 m. gavo 6-is hektarus žemės ir ūkininkavo. Augo 8-nių vaikų šeimoje. Gyveno vargingai. Vaikai dalyvavo religinių ir patriotinių organizacijų veikloje. Mokėsi Troškūnų progimnazijoje ir ją baigęs įstojo į Pranciškonų broliją ir išvažiavo į Kretingos pranciškonų centrą. 1932 m. mirė tėvas Pranciškus Slučka. Vienuolio įžadų nedavė ir 1934 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Kaune Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio 5-jo pulko minosvaidžių kuopoje, kuriai vadovavo Juozas Krikštaponis - būsimąsis Vyčio apygardos partizanų vadas. 1937 m. jam buvo suteiktas viršilos laipsnis. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, tarnavo Vilniaus geležinkelio milicijoje. 1941 m. birželio 22 d. bolševikai bandė suimti ir išvežti į Rusiją. Pavyko pabėgti tik atsišaudant. Antrojo pasaulinio karo metais mokėsi Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Vokiečiams uždarius universitetą buvo bandomas mobilizuoti į vokiečių armiją. Nuo 1944 m. jis savanoriu įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus įkurtą Lietuvos Vietinę rinktinę Marijampolėje ir buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Rinktinės kariams atsisakius vykti į Rytų frontą, per susišaudymą buvo sužeistas ir grįžo į tėviškę.1944 m. vasarą Troškūnų apylinkėse, dar nesibaigus Vokietijos okupacijai, suformavo pirmąjį apsaugos būrį ginti gyventojus nuo suaktyvėjusių sovietinių diversantų ir Troškūnų stribų. Prasidėjus antrąjai sovietų okupacijai slapstėsi. 1945 m. sausio mėn. Troškūnų miške vykusiame partizanų susirinkime buvo išrinktas Šarūno partizanų rinktinės vadu. Rengė karines partizanų pratybas ir teorinius užsiėmimus. Užverbavo vertingus partizanų informatorius dirbusius Troškūnų MVD ir MGB: MGB Troškūnų valsčiaus skyriaus viršininką leitenantą L. Giniotį ir vietinio stribų būrio vadą K. Valiangą, bei Kauno pasų stale dirbusį MVD leitenantą P. Pupeikį, bei MVD darbuotojus A. Gailiušį ir J. Martinkėną, kurie 1948 - 1949 m. buvo atskleisti ir nuteisti. Dalyvavo 1947 m. gegužės 1 d. vykusiame Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų sryties vadų sąskridyje, kuriame buvo įkurta Algimanto apygarda ir jos vadu buvo paskirtas Antanas Slučka-Šarūnas. Apygardą sudarė trys partizanų rinktinės: Kunigaikščio Margio, Šarūno ir Žalioji. Būdamas Algimanto apygardos vadu, Antanas Slučka-Šarūnas buvo geras organizatorius ir dąsus vadas, pasižymėjo griežtumu, principingumu, iš kovotojų reikalavo drausmės ir karinės tvarkos bei rūpinosi partizanų spauda, prireikus pats operuodavo sužeistus partizanus. Būdamas rinktinės vadu, rengė karines partizanų pratybas ir teorinius užsiėmimus.[1] Aktyviai palaikė ginkluoto pogrindžio centralizacijos idėją ir prisidėjo prie vyriausiosios partizanų vadovybės kūrimo. Dalyvavo 1948 m. gegužės 1 d. vykusiame Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų kovinių dalinių vadų sąskridyje, kuriame buvo nutarta srytį pavadinti Karaliaus Mindaugo vardu. Nuo 1948 m. rugpjūčio mėn. buvo paskirtas Karaliaus Mindaugo partizanų sryties vadu. Veikė Anykščių, Kupiškio, Rokiškio ir dalyje Panevėžio apylinkėse. Kaune ir Panevėžyje veikė apygardai pavaldžių legaliai gyvenančių partizanų ryšininkų pogrindžio organizacijos. Nuo 1949 m. palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos Laisvės Kovos sąjudžio [LLKS] vadovybe ir gaudavo visus Tarybos prezidiumo nutarimus, statutus ir instrukcijas. Lietuvos Laisvės Kovų sąjudžio [LLKS] sprendimu reorganizavo kuopas į rajonus-tėvūnijas ir patikslino jų veikimo ribas. Kūrė legaliai gyvenančių Organizacinio sektoriaus [OS] narių tinklą, nurodė priešintis kolektyvizacijai, keitė kovos strategiją ir atsisakė aktyvių kovos veiksmų tausodamas partizanų jėgas lemiamam momentui - ginkluotam sukilimui, kilus konfliktui tarp Rytų ir Vakarų. Dalyvavo 1949 m. gegužės mėn. vykusiame sryties vadų pasitarime, kuriame buvo svarstyti organizaciniai klausimai. Dalyvavo 1949 m. rugsėjo mėn. vykusiame Šimonių girioje partizanų vadų sąskridyje ir buvo svarstomas pasiruošimas ginkluotam sukilimui ir vyrų mobilizacijos galimybės. Štabo bunkeris buvo įkutras Butkiškio vienkiemyje, Andrioniškio valsčiaus gyventojo Juozo Jovaišos-Lokio sodyboje. Bunkeris buvo surastas 1949 m. spalio 28 d. išdavus agentui Vytautui Kučiui "Mikui" ir suimtiems buvusiems partizanams Alfonsui Vildžiūnui-Vijokliui ir Albinui Kubiliui-Rūgštymui.

Antanas Slučka-Šarūnas žuvo 1949 m. spalio 28 d. Andrioniškio valsč. Butkiškių kaimo vienkiemyje. Kartu su tuomet jau Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadu Šarūnu žuvo jo žmona Juana Railaitė-Neringa ir Juozas Jovaiša-Lokys. Nenorėdami pasiduoti gyvi, sudegino dokumentus ir susisprogdino. Palaikai buvo nuvežti į Kauno miestą ir išniekinti NKVD pastato kieme, o vėliau nežinia kur užkasti.

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1997 m. gruodžio 22 d. suteiktas teisinis Kario savanorio statusas.
  • 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi.
  • 1998 m. gegužės 19 d. suteiktas pulkininko laipsnis.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

https://www.laisveskovos.lt/antanas-slucka-sarunas-atlantas/

http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2012/201204_slucka.pdf

  1. http://www.genocid.lt/datos/algimant.htm Algimanto partizanų apygarda