Garuda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Garudai)
Jump to navigation Jump to search
Garuda. XV–XVI a. bronzinis liejinys iš Tamilnado
Višnus, raitas ant Garudos. XIX a., Balis, Indonezija

Garuda (skr. गरुड़ = Garuḍa) – mitinė būtybė, žinoma ir hinduistinės, budistinės, džainų, Azijos tautų mitologijos. Tai karališkasis paukštis, dieviškoji važiuoklė (vahana). Vedose Garuda neminimas, bet vėlesniuose tekstuose tapatinamas su vedose minimu Tarkšyja – saulės dievo Sūrjos paukščiu arba žirgu. Puranose Garuda laikomas išmintingojo Kašjapos ir jo žmonos Vinatos (Dakšos dukters) vaiku. Kai Garuda gimęs, dievai, apakinti jo kūno švytėjimo, palaikė jį Agniu ir šlovino kaip saulės įsikūnijimą.

Nuolat pasikartojantis motyvas – Garudos kova su gyvatiškomis būtybėmis nagais (simbolinė dangiško ir chtoniško pradų kova). Šis motyvas remiasi legenda apie Garudos pavogtą nemaros sulą amritą ir yra vedinio mito apie Indros erelio pagrobtą somą atgarsis. Garuda laikomas Višnaus keliaujamuoju gyvūnu. Vaizduojamas žmogaus liemeniu, erelio galva, sparnais, nagais ir snapu. Ankstyviausi Garudos atvaizdai randami ant IV–V a. monetų. Pasak mitų, Garudos vaikai yra Sampatis ir Džatajusas (nors kitur jie laikomi Garudos brolio Arunos vaikais).

Budistinėje mitologijoje garudomis vadinami milžiniški paukščiai, amžini nagų priešai. Jų sparnų mosavimas keliąs audrą. Pradžioje garudos negalėję įveikti nagų, bet atsiskyrėlio Karambijos pamokyti slaptos alambajanos mantros, įgijo viršenybę virš gyvačių. Teigiama, kad garudos kartais gali priimti jų išvaizdą, o viename iš savo praeitų gimimų Šakjamunis buvęs garudų karaliumi.

Tibeto mitologijoje Garuda cam misterijoje pasirodąs aukojimo rate podraug su vietinėmis kalnų dvasiomis. Kaip gyvačių nugalėtojas, Garuda laikomas talkininku kovoje prieš demonus. Pasak mongoliškos mito apie Ramą atmainos, Garuda, vadinamas drakonų (lu) ir žemės viešpačių (sabdakų) rijiku, užkirtęs kelią demonams, persekiojusiems Sytą. Į mongolų mitologiją Garuda pateko kaip paukščių karalius, milžinas, vienas iš Očirvanio (Vadžrapanio) įsikūnijimų.

Garuda gerai žinomas ir kitų Vidurinės Azijos bei pietų Sibiro tautų (buriatų, kalmukų, tuvių, altajiečių, jakutų) mitologijoje, vadinamas Changaridu, Cherečiu, Chardajumi (mong. Хангарьд, bur. Хэрдиг, tuv. Херети, jak. Хардай). Tai pasakų ir epų didvyrio pagalbininkas, kovojantis prieš gyvates, ryjančias jo vaikus (kartais vaizduojamus gražiomis mergelėmis). Milžiniška gyvatė (pvz., Avraga Mogojus) iškilusi iš vandenyno užpuolė Garudos lizdą, bet didvyris gyvatę nugalėjo. Už tai Garuda tampa didvyrio stebuklinguoju talkininku.[1]

Taip pat[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Panašūs mitiniai paukščiai kitose kultūrose:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Мифы народов мира. Гаруда , П. А. Гринцер, Л. Э. Мялль, С. Ю. Неклюдов – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
Commons-logo.svg

Vikiteka