Tuvių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tuvių kalba
тыва дыл
KalbamaRusija, Mongolija, Kinija
Kalbančiųjų skaičius264 400
Vieta pagal kalbančiųjų skaičiųį šimtuką nepatenka
KilmėAltajaus
 – tiurkų
  – šiaurės tiurkų
   – tuvių
Rašto sistemosMongolų (-1930)
Lotynų (1930-43)
Tuvių kirilica (1943-)
Oficialus statusas
Oficiali kalbaFlag of Tuva.svg Tuva
Kalbos kodai
ISO 639-2tyv
ISO 639-3tyv

Tuvių kalba – tiurkų kalbų šeimos kalba, vartojama tuvių tautybės žmonių, jie gyvena Tuvos Respublikoje (pietų Sibire), įeinančioje į Rusijos Federaciją, Mongolijoje ir Kinijoje. Kalbančiųjų skaičius – apie 250 tūkst.

Tuvoje kalba naudojama buityje ir visuomeniniame gyvenime – leidžiami laikraščiai, televizijos ir radijo laidos, veikia interneto svetainės.

Tuvių kalba turi 4 tarmių grupes

  • Vidurio – ja pagrįsta literatūrinė kalba;
  • Vakarų – vartojama Chemčiko aukštupyje, paveikta altajiečių kalbos;
  • Šiaurės rytų arba Todži – vartojama Bij Chemo aukštupyje. Paplitusi nazalizacija, daug su medžiokle susijusių žodžių;
  • Pietryčių – labiausiai paveikta mongolų kalbos.

Kalbai būdingi ilgieji balsių garsai, yra gerkliniai garsai, būdinga garsų harmonija. Daiktavardžiai turi 7 linksnius: vardininką, kilmininką, abliatyvą, naudininką, galininką ir du vietininkus – lokatyvą ir aliatyvą. Šie linksniai turi papildomų reikšmių ir konstrukcijų. Leksikoje labai daug mongoliškos kilmės žodžių bei vėlesnių skolinių iš rusų kalbos.

1930 m. lotynų abėcėlės pagrindu sukurta tuvių kalbos abėcėlė. 1943 m. pakeista kirilicos pagrindu sukurta abėcėle. Joje greta įprastų rusiškų raidžių dar naudojamos ң (ng), ө (io) ir ү (iu).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikipedia
Vikipedija Tuvių kalba