Indinis marabu

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Leptoptilos dubius
Indinis marabu (Leptoptilos dubius)
Indinis marabu (Leptoptilos dubius)
Guvahatyje ( Asamo valstija, Indija)
Apsaugos būklė

Nykstantys (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Paukščiai
( Aves)
Būrys: Gandriniai paukščiai
( Ciconiiformes)
Šeima: Gandriniai
( Ciconiidae)
Gentis: Marabu
( Leptoptilos)
Rūšis: Indinis marabu
( Leptoptilos dubius)
Binomas
Leptoptilos dubius
Gmelin, 1789

Indinis marabu (Leptoptilos dubius) – gandrinių (Ciconiidae) šeimos paukštis. Retas. Paplitęs Pietų ir Pietryčių Azijoje. Ilgakaklis ir ilgakojis. Turi gerklės maišą. Laikosi drėgnose vietose. Minta smulkiais gyvūnais, maita. Peri ir jaunikliais rūpinasi abu tėvai. Laisvėje gyvena 15 metų.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gausiausia kolonija yra Indijoje – Asamo valstijoje yra 650–800 suaugusių individų, o Bihare – 300. Kambodžoje Tonlesapo ežero apylinkėse yra 150 paukščių, Kulen Protempo draustinyje – 30-60. Pastebėti Nepale, Bangladeše, Tailande ir Mianmare.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stambesnis už baltąjį gandrą. Kūno aukštis 120–152 cm, ilgis apie 136 cm, atstumas tarp sparnugalių – 250 cm. Patinai ir patelės vienodos išvaizdos. Pilvas, pauodegys, „apykaklė“ ir plasnojamosios plunksnos baltos arba šviesiai pilkos. Nugara ir sparnai tamsiai pilkos spalvos. Ant sprando yra raudonos odos plotas. Galva plika, išskyrus labai retas į šerius panašias plunksnas, purvinai rožinės spalvos. Priekinėje kaklo pusėje kabo gerklės maišas. Šį maišą paukštis geba išpūsti, nes jis susijungęs su šnervėmis. Kojos pilkos, dažnai aplipusios šlapimo rūgštimi[2]. Gelsvas snapas yra masyvus, pleišto formos.

Veisimosi metu gerklės maišas ir kaklas tampa ryškiai oranžinės, o šlaunys rausvos spalvos.

Jauniklių viršutinė kūno dalis, sparnai tamsūs, snapai siauresni. Taip pat aplink kaklą turi daugiau plunksnų.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavieniai arba nedidelėmis grupėmis laikosi šalia žuvingų ežerų, pelkėse, upių vagose, ryžių laukuose, stovinčio vandens telkiniuose, sąvartynuose. Nuo karščio saugosi laikydami išskleistus sparnus. Norėdamas pakilti į aukštį naudojasi šilto oro srovėmis. Skrenda įtraukęs kaklą. Balso raumuo nėra išvystytas. Gali šnirpšti, šnypšti ir kalenti snapu.

Minta paukščiais, smulkiais žinduoliais, žuvimi, vabzdžiais, vėžiagyviais ir maita. Maisto ieško pavieniai arba nedidelėmis grupėmis. Jei maisto ieško vandenyje, pražiotą snapą merkia į vandenį ir tyko grobio[3]. Kartu su kitų rūšių paukščiais maisto ieško sąvartynuose. Maitindamiesi maita suryja net stambius kaulus.

Monogamai. Veisiasi nedidelėse kolonijose, kartu su kitais vandens paukščiais. Tuoktuvės prasideda sausuoju metų laiku (nuo spalio iki birželio). Vietą lizdavietei parenka patinas. Lizdą krauna aukštuose medžiuose ar bambukų plantacijose. Lizdą krauna abu partneriai iš medžių šakų, bambukų stiebų, iškloja žole ir lapais. Dėtyje 2 – 3 balti kiaušiniai. Inkubacija 28 – 30 dienų, peri abu tėvai. Jauniklius maitina abu tėvai. Nuo karščio jauniklius saugu išskleisdami sparnus ir sudarydami jiems šešėlį ir vėsindami juos vandeniu. Po 5 mėnesių jaunikliai tampa savarankiški.

Apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos duomenimis indinis marabu yra nykstanti rūšis. Populiacijoje yra 800–1200 suaugusių individų. Rūšies išlikimui kelia grėsmę:

  • žemdirbystės plotų plėtra, dėl kurios paukščiai netenka perimviečių,
  • sąvartynuose išmetamos maisto pakuotės, polietileniniai maišeliai, kurių prisiriję paukščiai žūva,
  • žvejų tinklai, į kuriuos įsipainioję žūva jaunikliai,
  • miškų gaisrai, kurie sunaikina lizdavietėms tinkančius medžius,
  • vandens telkinių, kuriuose paukščiai maitinasi, tarša.

Rūšies apsaugos priemonės:

  • paukščių perėjimo ir laikymosi vietose Asamo valstijoje įsteigti draustiniai ir nacionaliniai parkai, o Kambodžoje įsteigti rezervatai.
  • parengti „Žalieji sargybiniai“ saugo lizdavietes, į lizdus įkelia iškritusius jauniklius,
  • draudimas kirsti lizdavietėms tinkančius medžius.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos raudonasis sąrašas - Leptoptilos dubius“. Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija. anglų k.
  2. „Leptoptilos dubius“. Avian Web. anglų k.
  3. „- Leptoptilos dubius“. Wildscreen Arkive. anglų k. Suarchyvuotas originalas 2017-10-06. Nuoroda tikrinta 2017-10-05.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]