Bubilas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Baltų religija

Bubilas arba Babilas – lietuvių medaus ir bičių dievas. Bubilui aukodavo medų, kad bitės geriau spiestų.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVI a. Bubilą (Bublos, Bubbulis, Bubilos) mini Motiejus Strijkovskis ir Jonas Lasickis. Pastarasis Bubilą lygina su neva slavų bičių dievu Zosim (iš tiesų – stačiatikių šventuoju ir bitininkystės globėju Šv. Zosimu).[2]

Pasak Strijkovskio, žmonės Bubilą garbino, sėdėdami prie krosnies. Žynys laikydavo rankoje naują indą, pilną medaus, maldas pabaigęs, garsiai sušukdavo, tą indą trenkdavo į krosnį, kad subyrėtų į šukes ir prašydavo Bubilą, kad bitės gausiai spiestų[3].

Interpretacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vėlesniuose šaltiniuose Bubilas įvardijamas bitininkystės ir aludarystės globėju, aprašomas kaip smagus apvalus jaunuolis su rageliais ir medaus statinaite, tapatinamas su Ragučiu.[4]

Vilhelmas Manhartas, nors ir neabejojo Bubilo (Bubilos) autentiškumu, pats vardas jam atrodo visai nesuprantamas. Valteris Jaskevičius bičių dievo vardą Bubilos kildino iš šaknies bub- (plg. bubenti „dundenti, murmėti, bambenti"), o Babilos – iš šaknies bab- (plg. babaliuoti „bumbuliuoti, bambėti, veblėti", babaras „plepys, barškalius") – abu juos laikė onomatopėjinės kilmės.

Algirdas Julius Greimas lygino Bubilą su tranu, teigė, kad Bubilas sudarė opozicinę porą su tariama bičių deive Austėja. Jis Bubilą siejo su žodžiais bubinas, būgnas („storulis, didelis žmogus"). Greimas ir Marija Gimbutienė įžvelgė Bubile demonišką smaguriautojo, vilioklio, ištvirkautojo įvaizdį.

Bubilui galimai tapatus Bičbirbis. Įsigalėjus krikščionybei, su bitininkyste susiję maginiai religiniai veiksmai skiriami krikščioniškajam Dievui.[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Bubilas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
  2. Valteris Jaskevičius. „Jono Lasickio žemaičių dievai: lietuvių mitologijos studija“, vert. Dainius Razauskas. Liaudies kultūra, 2010, 4; p. 43–51.
  3. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 274 p.
  4. Bubilas Brokhauzo enciklopedijoje
  5. Rimantas Balsys. „Dėl Austėjos, Bubilo, Bičbirbio kilmės ir funkcijų“. Lietuviai ir lietuvininkai. Etninė kultūra III [Tiltai, 2004, priedas Nr. 24], p. 28–45.