Pereiti prie turinio

Pikulas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Baltų religija

Pikulas arba Pikuolis (Pocols, Pecols, Picullus, Pykullas), paprastai tapatinamas su Patulu (Patollo, Patollum, Patolli, Patolen) – senovės prūsų dievas, pirmasis prūsų Romuvos trejybėje. Jis susietas su mirusiųjų pasauliu, laidojimo papročiais ir apeigomis. Laikomas požemio, tamsos, pykčio, nesėkmės dievu.

Pikulą mini „Sūduvių knygelė“ (XVI a.), Jonas Bretkūnas (1588 m.), Jonas Maleckis (1563 m.), Jonas Lasickis (1615 m.), Matas Pretorijus (XVII a.), Jokūbas Brodovskis (XVIII a.), Pilypas Ruigys (1747 m.). Autoriai jį lygina su romėnų Plutonu, tapatinamas arba minimas podraug su skraidančia piktąja dvasia Pokliumi.[1]

Patulas minimas Collatio episcopi Warmiensis (1418 m., podraug su Patrimpu arba Natrimpu). Simonas Grunau jį tapatina su pirmuoju dievu, vaizduojamu ant Prūsų vėliavos ir Romuvos ąžuolo. Šioje vėliavoje Patulas vaizduojamas seniu mirtinai išbalusiu veidu, su didele žila barzda, raudonais drabužiais, galvą apsirišęs balta skara. Jo simboliai buvo pamautos ant ragotinių trys kaukolės: žmogaus, jaučio ir arklio. Jam būdavo skiriamos brangios aukos, jis vaidendavęsis turtuolių namuose. Daugeliu savybių Patulas yra priešingybė Patrimpui.

Videvučio vėliava: (iš kairės) Patulas (Pikulas), Perkūnas, Patrimpas

Lietuvių mitologijoje artimiausias Pikulo/Patulo atitikmuo – Velnias.

Daugelis autorių spėja, kad Patulas ir Pikulas yra tas pats dievas (vienas kito epitetai). Vardas Patulas kilęs nuo žodžio pa- („po“) ir tula („žemė, velėna“; plg. lietuvių „pa-talas“) ir reiškia „požeminis“.[2]

Pikulas ir Patrimpas gretinami su romėnų Kastoru ir Poluksu kaip su dieviškaisiais dvyniais. Vienas senas, kitas jaunas, vienas susietas su gyvenimu, kitas – su mirtimi.

  1. Norbertas VėliusPikulas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 375–376
  2. Norbertas VėliusPikulas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 327