Haralds Biezais

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Haraldas Teodoras Biezais, latv. Haralds Teodors Biezais (1909 m. liepos 10 d. Lestenėje, (Tukumo apskritis, Rusijos imperija) – 1995 m. gegužės 18 d. Stokholme, Švedija) – religijos istorikas Latvijoje ir Švedijoje, baltų religijos tyrėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė vargingoje valstiečių šeimoje. 19281932 m. studijavo teologiją Latvijos universitete. 1930 m. įgijo teisę pamokslauti bažnyčioje, o 1932 m. įšventintas evangelikų liuteronų kunigu.

Nuo 1934 m. vienerius metus klausėsi Emilio Brunnerio ir Karlo Gustavo Jungo paskaitų Ciuricho universitete. Pažintis su Albertu Švaiceriu jam padarė didelę įtaką ir šiam teologui H. Biezais skyrė dalį savo disertacijos. 1936 m. jis tęsė studijas Strasbūro universitete. 1938 m. Rygoje apgynė disertaciją teologijos daktaro laipsniui gauti, po to dėstė religijos pradmenis mokykloje Gramzdoje.

Po 1940 m. habilitacijos jis pradėjo dirbti privatdocentu Latvijos universiteto Teologijos fakultete. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su žmona ir dukra pasitraukė į Gotlando salą Švedijoje. 1945 m. įsidarbino asistentu Upsalos universitete, kartu šioje aukštojoje mokykloje studijavo filosofiją. Tuo pačiu metu Švedijos vidurinėse mokyklose ir gimnazijose dėstė religijos pradžiamokslį. 1955 m. jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis, nuo 1958 m. neetatinio profesoriaus pareigose Upsalos universitete dėstė religijos istoriją. 1961 m. tapo etatiniu profesoriumi. 19711972 m. dirbo vizituojančiu profesoriumi Turku mieste Suomijoje, o 19751976 metais – Bonos universitete Vokietijoje. Nuo 1980 m. profesorius emeritas, 1990 m. jam suteiktas Helsinkio universiteto garbės daktaro laipsnis.

Haraldas Biezais buvo iškilus religijotyrininkas, priklausė Nathan’o Söderblom’o religijos istorikų bendrijai. Žinomiausi jo darbai yra „Senųjų latvių svarbiausios deivės“ (1955 m.), „Dievybės latvių liaudies religijoje“ (1961 m.), „Senųjų latvių dangiškoji dievų šeima“ (1972 m.) ir kt. Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais daugiau dėmesio skyrė bendriems baltų dievams.

Bibliografija (pasirinktinai)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Die Hauptgöttinnen der alten Letten – Almquist & Wiksell, 1955
  • Die Gottesgestalt der Lettischen Volksreligion – Almquist & Wiksell, 1961
  • Die himmlische Götterfamilie der alten Letten – Almquist & Wiksell, 1972
  • Lichtgott der alten Letten – Almquist & Wiksell, 1976
  • mit Åke V. Ström: Germanische und baltische Religion – Kohlhammer, 1975
  • Die baltische Ikonographie – Brill, 1985

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]