Ap (mitologija)

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Ap (skr. अप् = IAST: ap-, iš esmės žodis sutinkamas tik daugiskaitine lytimi āpas, आपस्) – Vedose neretai sutinkama tekančio vandens mitologema. Tai vandens srautai, upės, pasiliejusios Indrai nudobus Vritrą. Rigvedoje joms skirtos 4 giesmės (7.49, 10.9, 10.30, 10.47). Su Ap glaudžiai susijęs Agnis (ugnis), kuris vadinamas Apām Napāt („upių nepuotis, vandenų vaikaitis“) – t. y., laikoma, kad ugnies kilmė yra vandenyse. Ugnis ten atsiranda tada, kai Ap susiurbia visatos pradą – auksinį gemalą. Atharvavedoje Ap yra laimės, gerovės nešėjos, meldžiama, kad jos suplukdytų gėrybes maldininkui. Pagrindiniai Ap epitetai yra tokie: srūvančios, valančios, medingos (saldžios), nenykstančios, tyros. Pasakojama, kad jas ragauja dievai, kad jos gausėja danguje. Ap yra Gandharvo ir Apsarasių („undinių“) buveinė.

Vėlesnėje hinduistinėje bei budistinėje filosofijoje Ap laikoma viena iš 5 mahabhūtų (didžiųjų būvių). Puranose Ap siejama su Varuna, Vasumis.

Pats žodis ap- reiškia „tekantis vanduo, upė“, ir yra kilęs iš ide. **h₁ep- > *ā̆p- „takus vanduo“; jam giminiški taip pat lietuvių upė, latv. upe, prūs. appi, av. āfš, lot. aqua ir kt. Senovės indoeuropiečiai darė ryškią perskyrą tarp takaus ir stovinčio vandens – vienas jų buvo laikomas šventu, valančiu, gaivinančiu, kitas – mirties, piktų dvasių buveine.

Literatūra

Šimkus, Šarūnas ir Razauskas, Dainius. Upės „Atharvavedoje“: keli bruožai. „Liaudies kultūra“, 2015, 4: Vilnius.

Taip pat skaitykite