Mahabhūta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Mahabhūta (skr. महाभूत = mahābhūta- „didysis pradmuo“) – esminis Visatą sudarantis sandas indiškosios tradicijos požiūriu. Atitinka penkis elementus (sen. gr. στοιχεῖον, kin. 五行, pinyin: Wŭ Xíng) senovės graikų ir kinų tradicijose.

Samkhjos ir vedantos filosofinėse mokyklose skiriamos 5 mahabhūtos:[1]

  • eteris (आकाश = ākāśa-)
  • oras (वायु = vāyu-)
  • ugnis (अग्नि = agni-)
  • vanduo (अप् = ap)
  • žemė (पृथिवी = pr̥thivī)

Šitoks pradmenų išdėstymas pateikiamas jau Taitiryja upanišadoje, kalbant apie penkis purušą sudarančius sluoksnius.

Budizme dažniausiai kalbama apie 4 mahabhūtas, dar vadinamas catudhātu („keturios dalys“). Visas medžiagiškas pasaulis laikomas šių keturių pradmenų (oro, ugnies, vandens ir žemės) samplaika erdvėje (akašoje). Pali kanone kartais paminimi ir dar du pradmenys – ta pati akaša ir sąmonė (vijñāna).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kazimieras Seibutis. bhūtai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003