Turkmėnijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vazija-orn.png
Vidurinės Azijos istorija
Turkmėnijos Uzbekijos Tadžikijos Kirgizijos
Chorezmas, Margiana, Sogdas, Fergana
Eftalitai
Omejadų Kalifatas
Afrigidai, Samanidai
Seldžiukidai, Karachanidai
Chorezmo imperija
Sufidai, Čagatajaus chanatas
Timūridų imperija
Chyva, Buchara, Kokandas
Rusijos imperija > TSRS:
(Turkestano ATSR, Chyvos LTR, Bucharos LTR >
Uzbekijos TSR, Turkmėnijos TSR, Tadžikijos TSR, Kirgizijos TSR)
Uzbekija, Turkmėnija, Tadžikija, Kirgizija

Šis straipsnis aprašo Turkmėnistano istoriją.

Ankstyvoji istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Turkmėnistano teritorija turi ilgą ir permainingą istoriją – šias žemes įvairių imperijų armijos viena paskui kitą užkariaudavo pakeliui į labiau klestinčias teritorijas. Seniausios rašytinės žinios apie šį regioną mini, kad regioną užkariavo senovės Persijos Achemenidų imperija ir regionas buvo padalintas į Margianos, Chorezmo ir Partos satrapijas (provincijas).

Nuo antikos iki XIX amžiaus pabaigos[taisyti | redaguoti kodą]

IV a. dabartinio Turkmėnistano teritoriją pakeliui į Indiją užkariavo Aleksandras Makedonietis. Po 150 metų dabartinės Turkmėnijos sostinės Ašgabato vietoje buvo įkurta Persijos Partų karalystės sostinė Nisa. VII a. šį regioną užkariavo arabai, su savimi atsinešdami islamą ir įtraukdami turkmėnus į vidurio rytų kultūrą. Netrukus regionas tapo žinomas dėl Didžiojo Korosano sostinės, kai kalifas Al-Mamunas perkėlė savo sostinę į Mervą. IX – X amžiais dabartinio Turkmėnistano teritorija priklausė Tachiridų ir Samanidų dinastijų imperijoms (senovės Persijai).

XI amžiuje dabartinio Turkmėnistano teritoriją užkariavo tiurkų gentis ogūzai, kurie susimaišę su vietiniais iraniečiais davė pradžią turkmėnų tautai. Šiame amžiuje susikūrė pirmoji turkmėnų valstybė – Seldžiukų imperija. Imperija sužlugo XII amžiuje ir turkmėnai prarado nepriklausomybę, kai Mongolijos imperatorius Čingischanas verždamasis į vakarus užėmė regioną Kaspijos jūros rytuose. Kitus septynis amžius dabartinio turkmėnai priklausė įvairioms imperijoms ir kariavo tarpusavyje. Laikoma, kad XIII – XVI amžiais turkmėnai galutinai susiformavo kaip atskira etninė grupė. Turkmėnams migruojant iš Mangyšlako pusiasalio, esančio dabartinio Kazachstano teritorijoje, Irano sienos ir Amudarjos baseino link vystėsi turkmėnų genčių bendruomenės kultūrinės tradicijos, kurios tapo turkmėnų tautinės savimonės pamatu.

Tarp XVII ir XIX amžių Turkmėnistaną valdė Persijos šachai, Chivos chanai, Bucharos emyrai ir Afganistano valdovai. Tuo metu didžioji vidurinės Azijos teritorijos dalis buvo neištyrinėta ir nežinoma Europai bei vakarų pasauliui. Dėl šios teritorijos kontroliavimo konkuravo Britanijos imperija ir Rusijos imperija. Nepaisant to, kad verždamasi į centrinę Aziją, Rusija susidūrė su dideliu turkmėnų pasipriešinimu, apie 1894 metus ji užkariavo Turkmėnistaną ir prijungė prie savo imperijos.

Sovietiniai laikai[taisyti | redaguoti kodą]

Po 1917 metų spalio revoliucijos Rusijoje Turkmėnistano teritorija pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį. 1921 m. balandžio 7 d. didžioji Turkmėnijos dalis įjungta į Turkestano ASSR kaip Turkmėnijos sritis. 1924 m. spalio 27 d. šis regionas performuotas į vieną iš Sovietų Sąjungos respublikų – Turkmėnijos TSR. Tuo metu suformuota Turkmėnistano TSR valstybinė siena liko nepakitusi iki šiol.

Naujoji Turkmėnistano TSR perėjo tolesnį per europizacijos procesą. Turkmėnistano gentys buvo paragintos tapti pasaulietiškesnėmis ir pradėti nešioti europietiško stiliaus drabužius. Turkmėnų raštas iš arabiško buvo pakeistas į lotynišką, galiausiai į kirilicą. Tačiau turkmėnus atitraukti nuo jų įprasto klajoklių gyvenimo buvo ne taip paprasta, komunizmas Turkmėnistane galutinai įsigalėjo tik 1948 m. pabaigoje. 19201930 metais Turkmėnistane aktyviai veikė nacionalistinės organizacijos.

Naujausioji istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Sovietų Sąjungai ėmus byrėti, Turkmėnistanas, kaip ir kitos centrinės Azijos valstybės, palaikė reformuotą šios sąjungos versiją, nes jų klestėjimui reikėjo ekonominės valdžios ir bendros SSRS rinkos. 1991 m. spalio 27 dieną Turkmėnistanas paskelbė nepriklausomybę – tai viena iš paskutinių valstybių, išstojusių iš Sovietų Sąjungos.

Tais pačiais metais Turkmėnistanas prisijungė prie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS), kuri buvo sudaryta iš kai buvusių Sovietų Sąjungos respublikų (išskyrus Lietuvą, Latviją ir Estiją). 2005 metais Turkmėnistanas pakeitė savo narystės NVS statusą į „asocijuotos narės“ statusą. Šio sprendimo priežastį Turkmėnistano prezidentas paaiškino kaip ilgalaikio neutralumo politiką.

Saparmurato Nijazovo valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Saparmuratas Nijazovas

Sužlugus Sovietų Sąjungai, jos vadovas Saparmuratas Nijazovas (vadovavo nuo 1985 m.) liko valdyti šalį. 1991 metais jis buvo išrinktas pirmuoju Turkmėnistano prezidentu. Jis save laikė tradicinių musulmonų ir turkmėnų kultūros rėmėju (save vadino „turkmenbaši“ – „turkmėnų tėvu“ arba „turkmėnų lyderiu“). Tačiau netrukus dėl savo diktatoriško valdymo ir ekstravagantiško asmenybės kulto vakaruose jis pagarsėjo iš blogosios pusės. Jo galios mastas labai išaugo 1991 metų pradžioje, o 1999 metais pasivadino prezidentu visam gyvenimui. Opozicija buvo vis labiau slopinama, ypatingai po 2002 m. lapkričio 25 dienos (gali būti, kad surežisuoto) pasikėsinimo į Nijazovą. Nijazovo valdymo pabaigoje visos opozicinės partijos buvo uždraustos, pagrindiniai opozicijos politikai buvo pabėgę į užsienį.

Savo valdymo metu Nijazovas uždraudė teatrus ir operas, taip pat rūkymą viešose vietose bei laisvą studijuosimo dalyko pasirinkimą. Viena iš jo knygų – Ruhnama – tapo privaloma turkmėnų literatūra. Visur buvo pristatyta jo, jo tėvo ir jo mamos statulų. Sostinėje iškilo prabangūs reprezentaciniai pastatai ir didžiulės aikštės.

Tuo pačiu metu Nijazovas sumažino valstybės socialines išlaidas. 2004 metais buvo atleista 15 000 ligoninių darbuotojų. Jie buvo pakeisti šauktiniais į karo tarnybą. Nijazovas planavo uždaryti visas šalies ligonines. 2006 metų pradžioje buvo drastiškai sumažintos pensijos ir neįgaliųjų pašalpos.

Gurbangulio Berdymuchamedovo valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Gurbangulis Berdimuhamedovas

2006 m. gruodžio 21 d. Nijazovas netikėtai mirė nepalikdamas jokio aiškaus įpėdinio ir jokio aiškaus paveldėjimo proceso. Laikinai eiti prezidento pareigas ėmė buvęs premjero ministro pavaduotojas Gurbangulis Berdimuhamedovas (apie jį sklido gandai, kad jis nesantuokinis Nijazovo sūnus), nors pagal Konstituciją šį postą turėjo užimti medžliso (parlamento) pirmininkas Ovezgeldy Atajevas. Tačiau Atajevui buvo iškelta baudžiamoji byla ir jis buvo suimtas. Medžliso nutarimu deputato O. Atajevo įgaliojimai sustabdyti [1].

2007 m. vasario 11 d. rinkimuose Berdymuchamedovas buvo išrinktas prezidentu. Rinkimuose dalyvavo 89 % rinkėjų, iš jų 99 % balsavo už Berdymuchamedovo. Be jo, į prezidento postą kandidatavo dar penki kandidatai – visi jie buvo valdančiosios partijos nariai. Opozicija ir tarptautiniai organizacijos paskelbė šiuos rinkimus inscenizuotais ir nesąžiningais.

Tuojau po rinkimų rezultatų paskelbimo vasario 14 d. Berdymuchamedovas prisiekė kaip valstybės ir vyriausybės vadovas.

Dar prieš rinkimus ir per inauguraciją Berdymuchamedovas paskelbė apie reformas. Jis pažadėjo visiems piliečiams laisvą priėjimą prie interneto bei padidinti medicininio bei statybinio išsilavinimo pasiūlymus. Be to jis pridūrė, kad nori išsaugoti Nijazovo užsienio politikos kursą bei lengvatas gyventojams (dujos, vanduo, elektra ir druska yra nemokami, duona ir benzinas labai pigūs).

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]




Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.