Egipto istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte.

Šis straipsnis apžvelgia Egipto teritorijos istoriją nuo šalies islamizavimo (VII a.). Apie ankstesnę istoriją skaitykite straipsnį Senovės Egipto istorija.

Egiptasn-orn.png
Egipto istorija
Senovės Egipto istorija
Egipto islamizavimas:
Rašidunai > Omejadai > Abasidai
(Tulunidai > Ikšididai)
Fatimidų dinastija
Ajubidų dinastija
Mameliukų sultonatas:
Bahri dinastija > Burdži dinastija
Osmanų imperija (Egiptas)
Prancūzai Egipte
Muchamedo Ali dinastija:
Chedivatas > Sultonatas > Karalystė
JAR > ARF
Egipto Arabų Respublika

Egipto istorija – Egipto teritorijos ir valstybės istorija. Ji gali būti skirstoma į du didelius laikotarpius: Senovės Egipto istorija iki VII a. ir islamiško Egipto istorija.

Nuo VII a. Egipto teritorija buvo valdoma įvairių tautų: arabų, turkų, prancūzų ir britų.

Visiškai nepriklausoma valstybe Egiptas vėl tapo tik po Antrojo pasaulinio karo, karinio perversmo metu nuvertus karalių Faruką I ir 1953 m. paskelbus respubliką.

Skirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl ilgos Egipto istorijos ji aprašoma atskiruose straipsniuose, skirtuose atskiriems Egipto istorijos periodams:

Arabų ir Osmanų Egiptas[taisyti | redaguoti kodą]

Selimas I (1470–1520 m.), užėmė Egiptą
Kairo Kabanti bažnyčia, pastatyta III–IV a., žymiausia koptų bažnyčia mieste.

Po trumpo persų valdymo Bizantija užėmė Egiptą ir valdė iki 639642 m., kai arabai musulmonai užėmė Egiptą. Egiptiečiai savo naują religiją maišė su senovės tikėjimais. Taip atsirado sufizmo judėjimai, kurie išliko iki šių laikų.

Kitus šešis šimtus metų Egiptą valdė Kalifato paskirti valdytojai. Fatimidų laikais Egipto sostinė buvo Kairas. Baigus valdyti kurdams Ajubidams apie 1250 m. Egiptą pradėjo valdyti mameliukai, turkų-čerkesų kilmės karių kasta. XIII a. pabaigoje Egiptas sujungė Raudonąją jūrą, Indiją, Malajus, Rytų Indiją.[1] Mameliukai valdė iki 1517 m., kai Egiptą užėmė Osmanų imperija. XIV a. viduryje Juodoji mirtis nužudė 40% egiptiečių.[2]

Osmanų okupacija žlugdė Egipto visuomenę ir ekonomiką. Portugalai perėmė Egipto prekybą. 16871731 m. Egipte buvo šeši bado laikotarpiai.[3] Per 1784 m. badą mirė šeštadalis Egipto gyventojų.[4]

1798 m. Napoleonas Bonapartas vadovavo prancūzų invazijai į Egiptą. 1801 m. išvijus prancūzus 4 metus turkai, mameliukai ir britai varžėsi dėl valdžios. Per tą chaosą iškilo albanas Muhamedas Ali Paša, turkams tarnavusių albanų karių vadas, kurį sultonas pripažino Egipto valdytoju 1805 m. Šis pripažinimas buvo melas: turkai buvo išvyti ir Muchamedo Ali dinastija valdė iki 1952 m. Ilgainiui dinastija tapo britų marionete.[5]

Muhamedas Ali Paša užėmė Šiaurės Sudaną (18201824 m.), Siriją (1833 m.), dalį Arabijos ir Anatolijos. 1841 m. europiečiai privertė daugumą užkariavimų grąžinti Osmanų sultonui, nes bijojo, kad Ali Paša jį nuvers. Muhamedas Ali Paša pasiliko Sudaną, o jo palikuonys išlaikė Egiptą savo rankose. Didžiausias jo karinių ambicijų palikimas – Egipto modernizacija. Norėdamas perinti karines europiečių technologijas, Ali Paša siuntė studentus į Europą, kvietė iš ten pirklius. Jis plėtojo pramonę, žemės drėkinimą, transportą. 1820 m. įvedus medvilnę, šimtmečio pabaigoje ji tapo labiausiai auginama ir pelningiausia kultūra Egipte.

Britų Egiptas[taisyti | redaguoti kodą]

Moterų nacionalisčių demonstracija Kaire, 1919 m.

Britų valdymas prasidėjo 1882 m. rugsėjį, kai jie nugalėjo Egipto armiją Tel el-Kebiro mūšyje, o užsibaigė 1952 m., kai Egiptas tapo respublika, o britų patarėjai buvo išvyti.

Po Ali Pašos valdė jo sūnus Ibrahimas Paša (1848 m.), anūkas Abasas Hilmi I (18481854 m.), o po to Muchamadas Saidas (18541863 m.), Ismailis Paša (18631867 m.). Abasas buvo atsargus, o Saidas ir Ismailas buvo išlaidūs. Sueco kanalas buvo pastatytas bendradarbiaujant su prancūzais 1869 m. Dėl šio ir kitų projektų Egiptas liko skolingas Europos bankams, o vietinius prislėgė mokesčių našta. 1875 m. Ismailis buvo priverstas parduoti Egiptui priklausiusią kanalo dalį britams. Per tris metus Egipto ministrų kabinete atsirado britų ir prancūzų kontrolieriai, kurie valdė šalį finansiškai.

Nepasitenkinimas Ismailiu ir europiečiais įtakojo pirmos nacionalistų/ grupuotės, kuriai vadovavo Ahmad Urabi, atsiradimą 1879 m. Ahmad Urabi tapo dvasininkų, norėjusių demokratinių reformų ir parlamento kontrolės iždo klausimais, vadu 1882 m. Išsigandus Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai, jos pasiuntė kariuomenę, bombardavo Aleksandriją, sumušė egiptiečių armiją Tel el-Kebiro mūšyje. Egiptas tapo britų protektoratu, o Ismailo sūnus Taufikas – jų marionete.

1914 m. Egipto protektoratas tapo oficialiu. Kad oficialiai būtų paneigta Osmanų sultono viršenybė, rėmusi Centrines valstybes per Pirmąjį pasaulinį karą, Egipto valdovui buvo suteiktas sultono titulas.[6] Abasas Hilmi II buvo nuverstas, sultonu tapo jo dėdė Ahmadas Fuadas.[7]


1906 m. Dinšavėjaus incidentas papiktino egiptiečius, daugelis jų prisidėjo prie nacionalistų. Po Pirmojo pasaulinio karo Saad Zaghlul vadovavo Wafd partijai, kai ji laimėjo vietinio parlamento rinkimus. Kai britai ištrėmė Zaghlulą į Maltą 1919 m. kovo 8 d., Egipte kilo pirmoji moderni revoliucija. Britai vienašališkai paskelbė Egipto nepriklausomybę 1922 m. vasario 22 d.

Nepriklausomybė[taisyti | redaguoti kodą]

Naseras duoda prezidento priesaiką kitai kadencijai 1965 m. kovo 25 d.

1923 m. buvo priimta nauja konstitucija, Egiptas naudojosi parlamentine sistema. Saad Zaghlul tapo premjeru 1924 m. Egiptiečiai ir britai 1936 m. pasirašė sutartį, pagal kurią iš Egipto išvesta britų armija, išskyrus Sueco kanalo zoną. Britų ir karaliaus kišimasis sukėlė nestabilumą šalyje, kol 1952 m. įvyko perversmas. Karalius Farukas I buvo nuverstas, sostas atiteko jo sūnui Fuadui II. Britai iš šalies pasitraukė 1954 m.

1953 m. birželio 18 d. Egiptas buvo paskelbtas respublika, generolas Muhammad Naguib tapo prezidentu. 1954 m. jį nuvertė Gamal Abdel Nasser, o 1956 m. birželio mėnesį jis tapo prezidentu. Jis nacionalizavo Sueco kanalą 1956 m. birželio 26 d.

1958 m. Egiptas ir Sirija susijungė į Jungtinę Arabų respubliką. 1961 m. Sirija atsiskyrė nuo Jungtinės respublikos. Jungtinė respublika taip pat buvo susijungusi su Šiaurės Jemenu.

Per Šešių dienų karą 1967 m. Izraelis užėmė Sinajų ir Gazos ruožą. Po Nasero mirties Anwar Sadat tapo prezidentu 1970 m. Sadatas perėjo į JAV pusę per Šaltąjį karą, jis išvijo sovietų patarėjus 1972 m. Sadatas atvėrė šalį ekonomiškai, bet tramdė opoziciją.

1973 m. Sirija ir Egiptas netikėtai užpuolė Izraelį, kuris buvo okupavęs Sinajų ir Golano aukštumas. JAV ir Tarybų sąjunga įsikišo į karą. Nors karas baigėsi lygiosiomis, Sadatas atgavo Sinajų mainais už taiką.

1977 m. Sadatas lankėsi Izraelyje ir 1979 m. Izraelis pasitraukė iš Sinajaus. Egiptas buvo išmestas iš Arabų Lygos, bet taiką rėmė daugelis egiptiečių. Sadatą nužudė fundamentalistai 1981 m. Jo įpėdiniu tapo Hosnis Mubarakas.

2011 m. Egipto revoliucija nuvertė prezidentą Hosnį Mubaraką.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Abu-Lughod, Janet L. [1989] (1991). “The Mideast Heartland”, Before European Hegemony: The World System A.D. 1250–1350. New York: Oxford University Press, 243–244. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 978-0-19-506774-3“..
  2. Egypt – Major Cities, U.S. Library of Congress
  3. (2005) The Ottoman Empire, 1700–1922. Cambridge University Press. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 0-521-83910-6“..
  4. Icelandic Volcano Caused Historic Famine In Egypt, Study Shows“. ScienceDaily. 22 November 2006
  5. Nejla M. Abu Izzeddin, Nasser of the Arabs, published c. 1973, p 2.
  6. Anglo French motivation: Derek Hopwood, Egypt: Politics and Society 1945–1981. London, 1982, George Allen & Unwin. p 11.
  7. James Jankowski, Egypt, A Short History, p. 111




Vikiteka