Pakistano istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Pietų Azijos istorija

Indijos istorija
Akmens amžius 70,000–3300 m. pr. m. e.
· Mehrgarhos kultūra · 7000–3300 m. pr. m. e.
Indo slėnio civilizacija 3300–1700 m. pr. m. e.
Vėlyvoji Harapos kultūra 17001300 m. pr. m. e.
Vedų periodas 1500500 m. pr. m. e.
· Geležies amžiaus karalystės · 1200700 m. pr. m. e.
Mahadžanapados 700300 m. pr. m. e.
Magadha 1700 m. pr. m. e.550 m. e.
· Maurjų imperija · 321184 m. pr. m. e.
Viduriniosios karalystės 230 m. pr. m. e.1279 m. e.
· Satavahanos imperija · 230199 m. e.
· Kušano imperija · 60240 m. e.
· Guptų imperija · 240550 m. e.
· Pala imperija · 7501174
· Čola imperija · 8481279
Musulmonų sultonatai 12061596
· Delio sultonatas · 12061526
· Dekano sultonatai · 14901596
Hojšala imperija 10401346
Kakatija imperija 10831323
Vidžajanagara imperija 13361565
Mogolų imperija 15261707
Marathų imperija 16741818
Kolonijinė Indija 17571947
Pietų Azijos istorija nuo 1947 m.
Bangladešo istorija · Pakistano istorija · Indijos istorija
Pietų Azijos regionų istorijos
Hindustanas · Šiaurės Vakarų Indija · Bengalija
Asamas · Orisa · Maharaštra · Karnataka
Andhra · Tamil Nadu · Kerala · Šri Lanka · Maldyvai
Himalajų priekalnių istorija
Kašmyras · Himačal Pradešas · Utarkhandas
Baisi radžja · Čaubisi radžja · Nepalas · Limbuvanas
Sikimas · Butanas · Arunčial Pradešas
Įvairios istorijos sritys
Indijos dinastijos · Ekonomikos istorija · Indologija
Lingvistinė istorija · Meno istorija · Laivybos istorija
Karybos istorija · Mokslo ir technologijų istorija
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Pakistano istorija yra laikotarpis nuo valstybės sukūrimo 1947 m. rugpjūčio 14 d. iki šių laikų.

Valstybės sukūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pakistano respublika buvo sukurta iš dalies Indijos teritorijos. Kilus Antrajam pasauliniam karui, britai pareiškė, kad Indija turi kariauti jų pusėje. Už tai jie žadėjo visišką savivaldą po karo. Tačiau INK protestavo ir palaikė Mohando Gandžio taikią smurto nevartojimo liniją. Dėl to britai įkalino Gandį ir visą partijos vadovybę. Labiausiai nacionalistiškai nusiteikę hinduistai nepasitikėjo britų pažadais ir dalyvavo kare japonų pusėje, kad išlaisvintų Indiją. Du milijonai indų, daugiausia musulmonų ir sikų, kariavo su britais.

Britai ištesėjo savo pažadą, pasibaigus karui. Tam tikra prasme britų valdžia neleido įsiliepsnoti hinduistų ir musulmonų prieštaravimams. Musulmonai ėmė reikalauti savo atskiros valstybės – Pakistano (švariųjų žemė). Nepaisant Gandžio įkalbinėjimų dėl indų vienybės, INK 1947 m. turėjo nusileisti musulmonų reikalavimams.

Pakistano ir Indijos konfliktas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dviejų valstybių – Pakistano ir Indijos – įsikūrimas prasidėjo nuo kruvinos tragedijos. Hinduistai ir musulmonai žudė vienas kitą šimtais tūkstančių pasienio rajonuose. Apie dešimt milijonų žmonių perbėgo iš vienos šalies pusės į kitą. Kilo karas dėl kalnuotojo Kašmyro pasienio rajono. Tačiau nei šis, nei vėliau vykęs karas neišsprendė konflikto dėl sienų. Indija išlaikė savo kontrolę rajone, kurio gyventojų daugumą sudarė musulmonai.

Nuo 1947 m. iki 1971 m. Pakistanas susidarė iš vakarinės ir rytinės dalies, tarp kurių buvo įsiterpusi Indija. 1971 m. Rytų Pakistanas, kuriam padėjo Indija, atsiplėšė nuo Vakarų Pakistano ir įkūrė nepriklausomą valstybę – Bangladešą.

Karai tarp Indijos ir Pakistano lėmė, kad abi valstybės laikėsi skirtingų pažiūrų užsienio politikoje. Indija užėmė vadovaujančias pozicijas tarp neprisijungusių valstybių JT. Indija gerai sutarė su Sovietų Sąjunga, o Pakistanas 1955 m. įėjo į JAV vadovaujamą karinę sąjungą. Po SSRS iširimo 1991 m., Pakistanas bandė artimiau bendradarbiauti su Afganistanu ir kitomis valstybėmis Centrinėje Azijoje ekonomikos ir užsienio politikos srityje.

Pakistanas nuo 1947 m[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pakistanas įsikūrė kaip musulmoniška valstybė, ir, nors islamo religija buvo pagrindinė, šalis išgyveno prieštaravimus tarp atskirų gyventojų grupių ir rajonų. Šalį vienijantis lyderis Džina mirė 1948 m., ir tik po aštuonerių metų pakistaniečiai priėjo vieningą nuomonę dėl konstitucijos.

Dėl vidaus prieštaravimų 1958 m. įvyko karinis perversmas, kuris sustabdė konstitucijos galiojimą. Kariškiai rėmė stambiųjų žemvaldžių interesus. Jie nevykdė žemės ūkio reformų ir neapmokestino žemių. Beveik 40 % biudžeto buvo išleidžiama ginklavimuisi prieš Indiją. Socialinių reformų stoka pastūmėjo šimtus tūkstančių ieškoti darbo Artimuosiuose Rytuose ir Europoje.

1970 m. laisvų rinkimų keliu į valdžią atėjo Alis Bhutas. Jis dėjosi neturtingųjų klasių išlaisvintoju ir žadėjo žemės ūkio reformą. Pats būdamas žemvaldys nepertvarkė iš esmės ekonomikos politikos. 1977 m. jį nušalino kitas karinis perversmas. Vėliau jį pakorė. 1988 m. po naujų laisvų rinkimų jo duktė Benazir Bhutto tapo ministre pirmininke. Ji buvo gavusi išsilavinimą Vakaruose, ir musulmonų dvasininkija į tai žiūrėjo kaip į iššūkį. 1989 m. jie pasiekė, kad Pakistanas būtų tvarkomas pagal šariatą – islamo įstatymą, o po metų Benazir Bhuto buvo priversta palikti postą. Naujajai valdžiai pirmą kartą pavyko apmokestinti žemvaldžius. 1993 m. Benazir Bhuto vėl tapo ministre pirmininke. Jai iššūkis buvo mestas dėl didelio gyventojų skaičiaus, nes jis Pakistane per 20 metų galėjo padvigubėti, taip pat dėl etninių prieštaravimų, kurie grėsė šalies vienybei, ir prekybininkų narkotikais, kurių įtaka visuomenėje labai išaugo. 2007 metais Menazir Bhuto grįžo iš tremties, tačiau gruodžio 27 dieną buvo nužudyta. Jos nužudymu įtariami su Al-Qaeda siejami teroristai. Benazir Bhuto nužudymas sukėlė visuotinį jos šalininkų pasipiktinimą Pakistane ir susilaukė plačios tarptautinės reakcijos.