Mianmaro istorija
Mianmaro istorija – ilga ir sudėtinga. Skirtingos tautos gyveno regione, iš kurių seniausios – monų ir pyu. IX amžiuje į Mianmaro teritoriją iš tuometinės Kinijos-Tibeto valstybės pasienio regiono į Ajejarvadžio (Iravadžio) upės slėnį atsikėlė bamarų tauta, dabar sudaranti šalies žmonių daugumą.
Paini šalies istorija susideda ne tik iš įvykių Mianmaro žemėje, bet yra labai glaudžiai susijusi su kaimyninėmis šalimis: Kinija, Indija, Bangladešu, Vietnamu, Laosu ir Tailandu.
Turinys |
Ankstyvoji Mianmaro istorija [taisyti]
Žmonės gyveno dabartiniame Mianmare jau prieš 11 tūkstančių metų. Pirmąja aiškia civilizacija laikoma Pyu, nors tiek bamarų, tiek monų tradiciniai įsitikinimai skelbia, jog legendinė Suvarnabhumi žemė, minima senovinių pali ir sanskrito kalbų užrašytuose tekstuose, buvo Monų karalystė, su centru Thatonu, dabartinėje Mianmaro Monų provincijoje.
Istoriniai įrankiai iš atkastų sklypų Nyaunggane, leidžia atkurti Bronzos amžiaus gyvenimą Mianmare, o naujesni archeologiniai atradimai Samono slėnyje į pietus nuo Mandalajaus, rodo buvus ryžių auginimu užsiėmusias gyvenvietes tarp maždaug 500 m. pr. m. e ir 200 m. e. m., prekiavusias su Kinijos Cinų ir Hanų dinastijomis.[1]
Pyu [taisyti]
Pyu žmonės į Mianmarą atsikėlė I amžiuje prieš Kristų ir įkūrė Binnaka, Mongamo, Šri Ksetra, Peikthanomyo ir Halingyi miestus-karalystes. Šiuo laikotarpiu per Mianmarą ėjo sausumos prekybos kelias tarp Kinijos ir Indijos. Kinijos šaltiniai tvirtina, kad Pyu kontroliavo aštuoniolika karalysčių, ir apibūdina juos kaip „dorus ir taikius“ žmones. Karas Pyu žmonėms buvo praktiškai nežinomas, ir nesutarimai dažniausiai buvo išsprendžiami rungtynėse arba statybų varžybose. Jie dažniausiai dėvėjo kapoko drabužius vietoj tikro šilko, taigi nežudė šilkaverpių vikšrų. Už nusikaltimus buvo baudžiama nuplakimu, apie kalėjimus nežinota, na o už rimtus nusikaltimus galėjo buvo skiriama mirties bausmė. Pyu praktikavo Theravados budizmą, ir visi vaikai buvo mokomi kaip vienuoliai naujokai šventyklose nuo septintųjų iki dvidešimtųjų gyvenimo metų.
Pyu miestai-valstybės niekada nesusivienijo į Pyu karalystę, tačiau stipresni miestai dažnai vyraudavo bei imdavo duoklę iš mažesnių miestų. Galingiausias Pyu miestas buvo Šri Ksetra (Thayekhittaya), kurio archeologiniai radiniai rodo Šri Ksetrą buvus didžiausiu kada nors Mianmare pastatytu miestu. Tiksli miesto pastatymo data nežinoma, nors tikėtina tai įvyko anksčiau nei dinastinis pasikeitimas 94 m. e. m. kaip mini Pyu metraščiai. Šri Ksetra matyt buvo apleista 656 m. e. m., įsikūrus labiau į šiaurę nutolusiam centrui, kurio tiksli vieta nežinoma. Keli istorikai tvirtina tai buvus Halingyi. Yra žinoma, kad naujoji sostinė XIX a. buvo išplėšta Nandžao valstybės (pietinėje Kinijoje). Taip pasibaigė Pyu viešpatavimas Mianmaro krašte.
Monai [taisyti]
VI a. monų Dvaravati karalystė žemutiniame Menam Čao Praja upės slėnyje (dabartinė Tailando teritorija) išplėtė savo sienas iki Tenaserimo (dab. Tanintairis) Yoma (mjan. kalnų). Po to kai juos pavergė Khmerų imperija, XII a. monai iš Ankoro apylinkių persikėlė toliau į vakarus, gilyn į Mianmaro teritoriją. Pasak žmonių, monai susidūrė su budizmu per jūreivius jau III a. pr. m. e. ir priėmė budistų vienuolius, pasiųstus imperatoriaus Ašokos, II a. pr. m. e.
Monai įsisavino indų kultūrą drauge su Theravados budizmu ir manoma buvo įkūrę karalysčių žemutinėje Mianmaro dalyje (šalies pakrantės teritorija), įskaitant Thatoną VI arba VII a. ir Bagą (Pegu) 825 m., buvusius Raman’n'adesos (arba Ramannos, manoma ir buvusios Thatonu) karalystės, minimos arabų geografų 844–8 m. [1], sudėtyje. Archeologinių radinių trūksta iš dalies dėl to, kad kasinėjimai daugiausia vykdyti aukštutinėje Mianmaro dalyje (šiaurė ir centras).
Pagano Karalystė [taisyti]
Iš šiaurės atėjusi dar viena tauta – bamarai (save vadinę mjanmais), taip pat ėmė apgyvendinti teritoriją. Iki 849 m., bamarai įkūrė galingą karalystę, su centru Pagano (dabartinis užrašymas – Baganas) mieste, ir krašte užėmė Pyu vietą.
Remiantis bamarų pasakojimais, bamarai kilo iš trijų genčių: Pyu, thetų ir kanjanų. Iš tikrųjų Pyu kalba ir tauta paprasčiausiai išnyko iš kart po Mjazedi (Myazedi) akmenų įrašų (dar vadinami „Rajakuma įrašais” arba „Gubyaukgyi akmenų įrašais“) 1113 m. Žodis „Mranma“ (dabar raidė „r“ bendrinėje kalboje tariama kaip „j“), abiejuose monų ir mjanmų kalbų įrašuose, tapo vienintelis maždaug tuo pat metu, tuo patvirtindamas, kad Pyu, anksčiau stabdžiusi tibetiečių-mianmariečių migraciją į pietus, su naujomis migrantų bangomis, be išimties perėmė naujai susidarančią mianmariečių tapatybę.
Pagano karalystė vystėsi santykinai izoliuota, iki Anawrathos valdymo (1044-77). Anawrata, 1057 m. užkariavęs Monų miestą Thatoną, sėkmingai suvienijo visą Mianmarą. Suvienijimas buvo galutinai baigtas valdant jo įpėdiniams Kyanzitthai (1084–1112) ir Alaungsithui (1112-67), taigi iki XII a. vidurio beveik visa Pietryčių Azija buvo valdoma Pagano karalystės arba Khmerų (Kambodžos) imperijos. Pagano karalystė ėmė smukti, kai daugybė krašto žemės ir išteklių atiteko galingai Sanghai (budistų vienuolija) ir kilus mongolų grėsmei iš šiaurės. Paskutinis nepriklausomas Pagano vadovas Narathihapate (1254-87) manė esąs pajėgus pasipriešinti mongolams, ir 1277 m. įžengęs į Junaną pradėjo karą su jais. Narathihapate buvo galutinai sutriuškintas Ngasaunggyan mūšyje, Pagano sukilimas buvo galutinai numalšintas. Karalius buvo nužudytas savo paties sūnaus 1287 m., ir taip Pagano mūšyje buvo paskubinta mongolų invazija. Mongolai sėkmingai užėmė didžiąją imperijos dalį, su sostine, ir užbaigė dinastiją 1289 m., į Mianmaro valdžią įvesdami marionetinį valdovą
Ava (Inva) ir Pegu (Bagas) (1364–1555) [taisyti]
Po Pagano valdžios žlugimo, Mianmaras buvo padalytas. Mianmaro Avos dinastija (1364–1527 m.) įsikūrė Avos (dab. Inva) mieste 1364 m. Pagano kultūra buvo atgaivinta, todėl ėjo auksinis Mianmaro literatūros amžius. Karalystės sienos buvo blogai ginamos ir nesunkiai peržengiamos, todėl 1527 m. ji buvo užgrobta šanų.
Pietuose, žemutiniame Mianmare, Monų dinastija pirmiausia įsikūrė Motamoje (britų laikais – Martabanas), paskiau Pegu (dab. Bagas) Karaliaus Rajadhirato viešpatavimo metais (1383–1421 m.), Ava ir Pegu buvo įtrauktos į nenutrūkstamą karą. Taikūs karalienės Baña Thau (mjanmų k.: Shin Saw Bu (Šin Šo Bu);1453-72) valdymo metai baigėsi, kai ji perdavė sostą budistų vienuoliui Dhammazedi (1472-92 m.). Jo valdymo metais Pegu tapo prekybos ir Theravados budizmo centru.
Avos karalystė buvo įsitraukusi į užsitęsusius karus su tajų (dažnai tapatinti (-ami) su šanais) kunigaikštėliais šiaurėje, pasienyje su Junanu. Nuolat kartojosi tajų išpuoliai sostinėje Avoje, ir karalystė išsiuntė karius šiaurės kryptimi atakuoti tajų feodus. Mingų dinastija, valdžiusi Kiniją nuo vėlyvo XIV a., dažnai nesėkmingai bandydavo diplomatinėmis pastangomis užbaigti karą. Ava kartais įsitraukdavo į karą tarp Mingų ir tajų Junane, pavyzdžiui, Luchuanų-Pingmianų kampanijoje (1436-49 m.).
Toungo dinastija (1510–1752 m.) [taisyti]
Apie 1480 m. Avoje kilo daug maištų, ją puldinėjo šanų valstybės, tad ji pradėjo byrėti. 1510 m. Toungo, pietrytiniame Avos pakraštyje, pasiskelbė nepriklausomybę. Kai Šanų valstybių konfederacija užėmė Avą 1527 m., daug birmiečių iš jos bėgo į Toungo, nes tai buvo vienintelė birmiečių valstybė, apsuptą priešiškų kitų tautų valstybių.
Toungo karalius Tabinšvehtis ir jo generolas Bajinnaungas suvienijo mažas karalystes, kurios atsirado žlugus Pagano imperijai ir įkurė didžiausią imperiją Pietryčių Azijoje. Pirmiausiai buvo nugalėta stipresnė Hantavadžio karalystė per karą 1535–1541 m. Tabinšvehtis perkėlė sostinę į Pegu 1539 m. Toungo karalius išplėtė savo valdas iki Pagano 1544 m., bet neužėmė Arakano 1546–1547 m. ir Siamo 1548 m. Tabinšvehčio įpėdinis Bajinnaungas užėmė Avą 1555 m., gretimas šanų valstybes 1557 m., Lan Ną 1558 m., Manipurą 1560 m., tolimesnes šanų valstybes 1562–1563 m., Siamą 1564, 1569 m. ir Lan Xangą 1574 m., sujungdamas vakarų ir centrinę Pietryčių Aziją.
Bajinaungo administracinė sistema apribojo šanų vadų valdžią ir priderino šanų papročius prie Mianmaro žemumų, bet šitų pasiekimo nepavyko pakartoti visoje imperijoje. Jo imperija buvo vasalinių karalysčių, kurių karaliai buvo ištikimi jam, o ne Toungo karalystei, sankaupa. Imperija skilo po Bajinaungo mirties 1581 m. Pirmiausiai atsiskyrė Siamas 1584 m. ir pradėjo karą su Birma iki 1605 m. Be Siamo buvo prarastas Manipuras ir Lang Xangas 1593 m. Sukilo dauguma vidinių regionų, įskaitant Toungo miestą 1597 m. 1599 m. Arakano pajėgos, padedamos portugalų samdinių ir Toungo sukilėlių nusiaubė Pegu. Šalyje kilo chaosas. Portugalų samdinys Filipe de Brito e Nicote sukilo prieš darbdavius ir remiamas Goa portugalų pradėjo valdyti Tanliną 1603 m.
Vienas iš Bajinaungo sūnų Niaungianas pradėjo imperijos suvienijimą ir jam pakluso Aukštutinė Birma ir gretimos šianų valstybės 1606 m. Jo įpėdinis Anaukpetlunas nugalėjo portugalus 1613 m. ir iš Siamo atėmė teritorijų po karo 1614 m. Jo brolis Talunas atstatė karo nuniokotą šalį. Jis liepė įvykdyti pirmą gyventojų sąrašą Birmoje 1635 m. Paaiškėjo, kad šalyje yra apie 2 mln. gyventojų.
Naujoji dinastija sukūrė teisinę ie politinę sistemą, kuri išliko iki XIX a. Visame Iravadžio slėnyje karaliaus skiriami gubernatoriai pakeitė vadus, kurie paveldėdavo postus, o šanų vadų teisės buvo apribotos. Karalius sustabdė vienuolynų turto kaupimą ir apribojo jų autonomiją. Prekyba ir pasaulietinė administracija sukūrė klestinčią ekonomiką 80 metų. Išskyrus keletą sukilimų ir karų Birma likusį XVII a. buvo taiki.
Karalystė patyrė nuosmukį, o apie 1720 m. karalių įtaka smarkiai sumažėjo. Nuo 1724 m. Manipuras pradėjo karinius žygius į Čindvino aukštutinį slėnį. 1727 m. pietinė Lan Na sėkmingai sukilo, o šiaurinėje birmiečių valdžia buvo nominali. Per 10 metų Manipuras vis giliau veržėsi į Centrinę Birmą, 1740 m. Žemutinė Birma sukilo ir įkūrė atkurtą Hantavadžio karalystę. Hantavadis įsiveržė į Aukštutinę Birmą 1751 m. ir kitų metų kovo 23 d. užėmė Avą, užbaigdamas Toungo dinastijos valdžią.
Konbaungo dinastija (1752–1885 m.) [taisyti]
Po Avos žlugimo Švebe atsirado kita dinastija, kuri metė iššūkį Hantavadžiui. Per kitus 70 metų karingoji Konbaungo dinastija įkūrė imperiją, kuri dydžiu nusileido tik Bajinaungo valstybei. Iki 1759 m. karalius Alaungpaja sujungė visą Birmą ir Manipurą, visiems laikams sunaikino Hantavadžio karalystę, išvijo juos rėmusius prancūzus ir anglus.
Po to kilo karas su Siamu, kuris valdė Tanintajio krantą po Birmos pilietinio karo 1740–1757 m. ir priglaudė monų pabėgėlius. Apie 1767 m. Konbaungo armija užėmė Laosą ir nugalėjo Siamą, bet negalėjo baigti užkariavimo, nes į Birmą įsiveržė Čingų dinastija (1765–1769 m.). Nors Birma apsigynė, ji dar ilgai nerimavo dėl galimos invazijos, nes kinai pasienyje dešimtmetį laikė didelę armiją ir dvidešimt metų neleido vykti abipusei prekybai.
Kol Birma buvo užsiėmusi šiaurinių sienų apsauga, Siamas 1770 m. atgavo prarastas teritorijas ir 1776 m. užėmė Lan Na. Birma ir Siamas kariavo 1785–1786, 1787, 1792, 1803–1808, 1809–1812 ir 1849–1855 m., bet visais kartais karai baigdavosi lygiosiomis. Po ilgų karų Tanintajio krantas liko Birmai, o Lan Na Siamui.
Dėl galingos Kinijos šiaurėje ir atsigavusio Siamo rytuose, karalius Bodavpaja nusprendė plėsti karalystę į vakarus. Jis užėmė Arakaną 1785 m., Manipurą 1814 m. Asamą 1817–1819 m. Jo įpėdinis Bagjidavas turėjo numalšinti britų sukeltus maištus Manipure 1819 m. ir Asame 1821–1822 m. Dėl pasienio neramumų ir reidų kilo Pirmasis Anglų-Birmiečių karas (1824–1826).
Tai buvo ilgiausias ir brangiausias karas Britų Indijos istorijoje, bet Birma buvo nugalėta. Birma prarado Arakaną, Manipurą ir Asamą vakaruose, turėjo sumokėti 1 mln. svarų retribuciją. 1852 m. per Antrąjį Anglų-Birmiečių karą britai užėmė Pegu provinciją. Karalius Mindonas bandė modernizuoti Birmą ir darė nuolaidas britams, bet dėl Prancūzijos Indokinijos stiprėjimo britai pradėjo Trečiąjį Anglų-Birmiečių karą 1885 m. ir ištrėmė Birmos karalių Tibavą į Indiją.
Britų Birma [taisyti]
1886 m. Britai padarė Birmą Indijos provinciją su sostine Rangūnu. Tradicinė Birmos visuomenė smarkiai pasikeitė nuvertus monarchiją ir atskyrus valstybę nuo religijos. Nors karas baigėsi po kelių savaičių, Šiaurės Birma priešinosi iki 1890 m., kai britai pradėjo sistemingai naikinti kaimus. Ekonomika taip pat pasikeitė: atidarius Sueco kanalą išaugo Birmos ryžių paklausa ir išaugo jų auginimo plotai. Kad paruoštų naujus laukus, birmiečiai skolinosi pinigus iš Indijos palūkininkų už dideles palūkanas ir daug jų prarado namus, žemę ir galvijus. Daug darbų atiteko atvykusiems indams, tad daug Birmos kaimų griebėsi plėšikavimo. Nors Birmos ekonomika augo, pelnas atsidūrė kelių britų firmų, britų kilmės birmiečių ir indų rankose.[2] Birmiečiai netarnavo kariuomenėje ir valstybės aparate.
XX a. pradžioje Birmos nacionalizmo judėjimas prasidėjo kaip Jaunųjų budistų asociacijos, nes religinės organizacijos nebuvo britų draudžiamos. 1900–1911 m. airis budistas U Dhammaloka metė iššūkį krikščionybei ir britų valdymui. Nauja birmiečių lyderių karta atsirado iš tų, kurie Londone studijavo teisę. Po 1920 m. įvyko konstitucinė reforma, Birmos autonomija buvo išplėsta, įkurtas universitetas.
1920 m. įvyko pirmasis istorijoje universiteto studentų streikas. Jie manė, kad Universiteto aktas naudingas tik elitui ir kolonistams. Birmoje atsirado tautinės mokyklos kaip atsvara kolonijiniui švietimui. Wunthanu athins surengė daugiau streikų ir protestų prieš mokesčius. Tarp lyderių buvo budistų vienuolių, tokių kaip U Ottama ir U Seinda Arakane, kurie surengė sukilimą, vadovavo tautiniui judėjimui po nepriklausomybės, U Wisara, pirmasis kankinys, miręs nuo bado streiko kaleime. 1930 m. gruodį Saya San protestas prieš mokesčius peraugo į sukilimą. Britams prireikė kelių metų, tūkstančių karių ir politinių reformų pažadų. Saya San buvo teisiamas, jam įvykdyta mirties bausmė. Jo gynėjai Ba Maw ir U Saw tapo naujais judėjimo lyderiais.
1936 m. kilo antrasis studentų streikas, kai iš universiteto buvo išmesti Rangūno universiteto studentų sąjungos lyderiai Aung San ir Ko Nu, kai šie atsisakė atskleisti straipsnio, kandžiai puolusio universiteto vadovybę, autorių. Po to buvo įkurta Visos Birmos studentų sąjunga, o Aung San ir Ko Nu tapo politikais. 1937 m. Birma buvo atskirta nuo Indijos, jai suteikta nauja konstitucija, įvyko rinkimai. Ba Maw buvo pirmasis Birmos ministras pirmininkas, jo įpėdinis U Saw ėjo pareigas nuo 1939 m. iki 1942 m. sausio 19 d., kai buvo suimtas už santykius su japonais.
1938 m. kilo visuotinis streikas, turėjęs didelių pasekmių. Per protestą britų policija nužudė studentą Aung Kyaw. Mandalajuje policija pradėjo šaudyti į protestuotojų minią, nužudė 17 žmonių. Gruodžio 20 d. atsimenama kaip Bo Aung Kyaw diena Birmoje.[3]
Antrasis pasaulinis karas [taisyti]
1939 m. Aung San įkūrė Birmos komunistų partiją. Politiniai aktyvistai skaitė marksistinę literatūrą. Aug San įkūrė daugiau organizacijų, viena iš jų, Dobama kurstė sukilimą prieš britus ir Aung San pabėgo į Kiniją. Jis tikėjosi Kinijos komunistų paramos, bet jį aptiko japonai ir pasiūlė paramą. Pulkininko Suzuki vadovaujamas žvalgybos dalinys Minami Kikan norėjo uždaryti Birmos kelią ir sukurstyti sukilimą Birmoje. Aung San trumpam grįžo į Birmą, kad užverbuotų 29 jaunuolius, kad visi kartu treniruotųsi Hainane. Kai 1941 m. gruodį japonai užėmė Bangkoką, Aung San įkūrė Birmos nepriklausomybės armiją, tikėdamasis, kad japonai įsiverš į Birmą 1942 m.
Aung San armija įkūrė laikinasias vyriausybes keliuose rajonuose 1942 m. pavasarį, bet nesutarė su japonais dėl Birmos ateities. Suzuki skatino Aung San sukurti Birmos laikinąją vyriausybę, bet Japonijos armija nusprendė šią užduotį patikėti Ba Maw. 1942 m. Birmos nepriklausomybės armija tapo nekontroliuojama, prie jos prisidėjo vyriausybės pareigūnai ir net nusikaltėliai. Japonai perorganizavo ją į Birmos gynybos armiją, treniruojamą japonų instruktorių, kuriai vis dar vadovavo Aung San. Ba Maw buvo paskelbtas šalies vadovu, Aung San – Karo ministru, komunistų vadas Thakin Than Tun – Žėmės ūkio ministru. 1943 m. japonai teoriškai paskelbė Birmą nepriklausoma.
Greitai paaiškėjo, kad Ba Maw buvo apgautas ir japonai nepriklausomybės nesuteiks. Aung San pradėjo bendradarbiauti su komunistais ir britais prieš japonus.
1945 m. kovo 27 d. Birmos nacionalinė armija sukilo prieš japonus. Aung San ir kiti vadai oficialiai perėjo į Sąjungininkų pusę. Japonai buvo išvyti gegužės mėnesį. Aung San veteranai Kandžio konferencijoje buvo sėkmingai absorbuoti į Britų kolonijines pajėgas 1945 m. rugsėjį.
Pasidavus japonams buvo siūloma teisti Aung San už žmogžudystę 1942 m., bet britai nusprendė to nedaryti dėl jo populiarumo. Sugryžęs gubernatorius Reginald Dorman-Smith stengėsi fiziškai atstatyti šalį ir nukelti nepriklausomybės klausimą.
Kovai su japonais sukurta AFPFL priešinosi britams, Birma buvo politiškai nestabili. AFPFL viduje komunistai nesutarė su Aung San socialistais dėl strategijos. Paskyrus naują gubernatorių Hubert Rance, Rangūno policija pradėjo streikuoti. Vos nekilo visuotinis streikas. Rance susitiko su Aung San ir įtraukė jį ir jo pasekėjus į Gubernatoriaus vykdomąją tarybą. Nauja taryba pradėjo derėtis dėl nepriklausomybės, derybos baigėsi Aung San-Attlee susitarimu 1947 m. sausio 27 d. Tuo buvo nepatenkinti konservatoriai ir aršūs komunistai. Panglongo konferencijoje vasario 12 d. Aung San sutarė su tautinėmis mažumomis dėl vieningos Birmos. 1947 m. liepos 19 d. U Saw organizavo Aung San ir kelių kabineto narių nužudymą.[4] Netrukus po to U Seinda Arakane surengė sukilimą, kuris išplito. Thakin Nu suformavo naują kabinetą, kuris valdė, kai 1948 m. sausio 4 d. Birma tapo nepriklausoma.
Nepriklausoma Birma [taisyti]
Po nepriklausomybės sukilo Thakin Soe vadovaujami Raudonos vėliavos komunistai, Thakin Than Tun vedami Baltos vėliavos komunistai, Yèbaw Hpyu, kuriems vadovavo Bo La Yaung, Revoliucinė Birmos armija, kuriems vadovavo Bo Zeya, Bo Yan Aung ir Bo Yè Htut, Arakano musulmonai ir Kareno macionalinė sąjunga.
1949 m. Kinijoje laimėjus komunistams, dalis Šiaurės Birmos atsidūrė Guomindano armijos, kuriai vadovavo generolas Li Mi, valdžioje.
Iš pradžių Birma priėmė užsienio pagalbą, bet JAV vis remiant kinų nacionalistus šiaurėje, jos atsisakė ir neįstojo į SEATO, dalyvavo Bandungo konferencijoje 1955 m. Birma stengėsi būti nešališka tarptautiniuose santykiuose, buvo viena pirmųjų šalių pripažinusi Izraelį ir Kinijos Liaudies Respubliką.
Apie 1958 m. šalis pradėjo atsigauti ekonomiškai, bet skilo politiškai, nes AFPFL skilo į dvi dalis: vienai vadovavo Thakins Nu ir Tin, kitai – Ba Swe ir Kyaw Nyein. Generolas Ne Win perėmė šalies valdymą, 400 komunistų šalinikų buvo suimta, kurių 153 buvo ištremti į Koko salą Andamanų jūroje. Tarp jų buvo Aung San vyresnysis brolis Aung Than.
Ne Win stabilizavo padėtį šalyje, 1960 m. rinkimuose daugumą balsų gavo U Nu vadovaujama Sąjungos partija. Stabilumas baigėsi prasidėjus šanų federaliniam judėjimui.
1962 m. kovo 2 d. Ne Win įvykdė perversmą, suėmė U Nu ir Sao Shwe Thaik, Birmą paskelbė socialinę respubliką, kurią valdė Sąjungos Revoliucinė Taryba. Sao Mye Thaik, Sao Shwe Thaik sūnus, buvo nužudytas per „bekraujį“ perversmą. Po perversmo kilo protestai, kariuomenės atsakas iš pradžių buvo švelnus. Bet liepos 7 d. armija nužudė virš 100 studentų Rangūno universitete. Kitą dieną ji susprogdino studentų sąjungos pastatą. Armija derėjosi su sukilėliais, bet nesėkmingai. Per tą laiką buvo suimta šimtai politinių oponentų Rangūne ir kitur. 1964 m. kovo 28 d. uždraustos visos opozicinės partijos. Kachinai sukilo 1961 m., kai U Nu paskelbė budizmą valstybine religija. Šanai sukilo vadovaujami Sao Shwe Thaik žmonos Mahadevi ir sūnus Chao Tzang Yaunghwe 1964 m. dėl 1962 m. perversmo.
Ne Win izoliavo Birmą nuo pasaulio. Birmos socialistų programos partija buvo vienintelė legali partija šalyje. Verslas ir pramonė buvo nacionalizuoti. Ekonomika neaugo, nes armija pabrėžė pramonės plėtrą ir apleido žemės ūkį. 1972 m. balandį Ne Win atsistatydino iš armijos, bet vis dar valdė šalį per partiją. 1974 m. sausį atsirado nauja konstitucija, kuri sukūrė Žmonių susirinkimą (Pyithu Hluttaw), kuri turėjo absoliučią teisinę, įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią. Ne Win tapo prezidentu.
1974 m. gegužės mėn infliacija, korupcija, maisto, ypač ryžių, trūkumas sukėlė streikų bangą. Armija šaudė į darbininkus. Gruodį kilo didžiausi iki šių laikų antivyriausybiniai protestai po buvusio JTO sekretoriaus U Thant laidotuvių. U Thant buvo U Nu patarėjas, daug kas jį laikė pasipriešinimo kariuomenei simboliu. Birmiečiai manė, kad jis nusipelnė valstybinių laidotuvių.
1976 m. kovo 23 d. virš 100 studentų buvo suimta, kai jie pažymėjo garsaus Birmos poeto ir politiko Thakin Kodaw Hmaing 100 metų gimimo jubiliejų. Tais metais kapitonas Ohn Kyaw Myint surengė sąmokslą nužudyti Ne Win ir San Yu. Sąmokslas buvo atskleistas, kapitonas pakartas.
1978 m. dėl armijos veiksmų prieš musulmonus, 250 tūkst. birmiečių pabėgo į Bangladešą.
U Nu buvo paleistas iš kalėjimo 1966 m. spalį, paliko Birmą 1969 m. balandį ir suformavo Parlamentinės demokratijos partiją.
1981 m. Ne Win paliko prezidento postą, toliau valdė per partiją, bet 1988 m. liepos 23 d. netikėtai paliko valdžią. Tuo metu kilo ekonominė krizė. Valstybės kontrolė buvo susilpninta, užsieniečiams buvo leista investuoti. Tačiau krizė gilėjo, pinigai nuvertėjo. 1987 m. gruodį JTO pripažino Birmą Mažiausiai išsivysčiusia šalimi.
1988 m. rugpjūčio 8 d. kilo protestai, armija šaudė į civilius, kilo anarchija, chaosas, rugsėjį vos nekilo revoliucija. Generolas Saw Maung įvykdė perversmą, 1974 m. konstitucija panaikinta, įvesta karinė padėtis.
1989 m. armija pakeitė šalies pavadinimą iš Birmos į Mianmarą. 1990 m. armija surengė daugpartinius rinkimus, bet jų negerbė. Aung San Suu Kyi buvo laikoma namų arešte nuo praeitų metų. Mianmaras buvo spaudžiamas gerbti rinkimus, jis patyrė ekonomines sankcijas. 1992 m. generolą Saw Maung pakeitė Than Shwe.
1995 m. Aung San Suu Kyi paleista iš namų arešto, bet jai neleista palikti Rangūno. 1993 m. Than Shwe leido susirinkti išrinktiems delegatams, bet ribojo ir kišosi į jų veiklą. Daug delegatų pasitraukė, parlamentas paleistas 1996 m. be naujos konstitucijos.
Po nesėkmės su delegatais armija persekiojo opozicines partijas, 1997 m. JAV įvedė sankcijas Mianmarui, ES pasekė jos pavyzdžiu 2000 m. Aung San Suu Kyi atsidūrė namų arešte 2000–2002 m. Ji vėl atsidūrė armijos priežiūroje 2003 m. gegužę, kai ją užpuolė armiją remianti minia.
2005 m. vasario 17 d. armija sušaukė Tautos susirinkimą perrašyti konstituciją. Didžiosioms partijoms nebuvo leista dalyvauti, 2006 m. sausį armija susirinkimą atšaukė.
2005 m. armija pradėjo kelti sostinę iš Rangūno į vietovę prie Pjinmanos, kur turėjo būti nauja sostinė. Vėliau sostine tapo Neipidas.
2007 m. rugpjūčio 15 d. kilo antivyriausybiniai protestai. Juos sukėlė armijos sprendimas panaikinti kuro subsidijas, degalai pabrango 100%. Iš pradžių armija susitvarkė su demonstrantais, bet rugsėjo 18 d. protestus atgaivino vienuoliai. Armija atsakė smurtu.
2008 m. gegužės 3 d. ciklonas Nargis pražudė 130 tūkst. žmonių, 1 mln. liko be namų. Tai didžiausia gamtos katastrofa Birmos istorijoje.
Išnašos [taisyti]
- ↑ Hudson, Bob (2005). "A Pyu Homeland in the Samon Valley." Universities Historical Research Centre, Yangon.
- ↑ Tarun Khanna, Billions entrepreneurs : How China and India Are Reshaping Their Futures and Yours, Harvard Business School Press, 2007, ISBN 978-1-4221-0383-8
- ↑ "The Statement on the Commemoration of Bo Aung Kyaw." All Burma Students League: 19 December 1999. Nuoroda tikrinta 2006-10-23.
- ↑ "The Panglong Agreement, 1947." Online Burma/Myanmar Library.
Afganistanas | Armėnija | Azerbaidžanas | Bahreinas | Bangladešas | Brunėjus | Butanas | Egiptas | Filipinai | Gruzija | Indija | Indonezija | Iranas | Irakas | Izraelis | Japonija | Jemenas | Jordanija | Jungtiniai Arabų Emyratai | Kambodža | Kataras | Kazachija | Kinija | Kipras | Kirgizija | Kuveitas | Laosas | Libanas | Malaizija | Maldyvai | Mongolija | Mianmaras | Nepalas | Omanas | Pakistanas | Pietų Korėja | Rytų Timoras | Rusija | Saudo Arabija | Singapūras | Sirija | Šiaurės Korėja | Šri Lanka | Tadžikija | Tailandas | Turkija | Turkmėnija | Uzbekija | Vietnamas
