Jungtinių Arabų Emyratų istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Omano istorija
Maganas
Omano imamatai:
Pirmasis > Antrasis > Trečiasis
Svetimšalių valdymas:
Bujidai > Kermano sultonatas
Nabhani dinastija
Portugalai, Osmanai
Omano imperija:
Jarubidai (1624-1719) > Al Saidai
Omanas ir Maskatas, Sutartinis Omanas, Imamatas (1913-57)
Omanas, JAE

Jungtiniai Arabų Emyratai – valstybė susiformavusi XIX a. kaip britų kolonijinės politikos pasekmė. Iki tol ši teritorija buvo neatsiejama istorinio Omano regiono dalis, ją valdė Omano dinastijos.

Senovės Omanas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Omano istorija.

Civilizacija šiame krašte klestėjo jau prieš 5000 metų. Migravusios arabų gentys apsigyveno pietiniame Persijos įlankos krante ir šiaurės vakariniame Omano įlankos krante ir sudarė šeichų valdomas gentines organizacijas. VII a. į šį regioną buvo atneštas islamas. Šimtmečiais šis regionas buvo įsitraukęs į dinastinius konfliktus. Viduramžiais Arabijos įlanka vaidino svarbų vaidmenį, nes ji buvo kryžkelėje tarp Europos ir Rytų Azijos, iš kur europiečiams buvo gabenamas šilkas ir prieskoniai.

Piratų krantas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XVI a. šis regionas tapo žinomas Piratų Kranto vardu, nes tapo piratų, puldinėjančių laivus, baze.

Portugalai siekė užimti šią strategiškai gerą vietą ir pasiuntė savo karinius laivus. Jie užgrobė Sukatrą, Muskatą, Saharą, Khor Fakkaną, Ras-Al-Khaimahą ir Hormuz sąsiaurį. Portugalai buvo priversti pasitraukti tik po 100 metų.

Tada kiti kolonistai pradėjo tarpusavyje varžytis dėl šios vietovės. Britai irgi siekė kontroliuoti jūros kelius tam, kad nuo piratų apsaugotų savo prekybą su Indija. 1819 m. jie pradėjo rengti žygius, bet Qawasimų gentis pasipriešino ir pradėjo puldinėti britų laivus. Britai atsakė tuo pačiu sudegindami pakrantės miestus. Sekančiais metais buvo pasirašyta taika, kurios laikėsi visi pagrindiniai šeichai. Bet užpuldinėjimai tęsėsi iki 1835 m., kol šeichai sutarė nebevykdyti karo veiksmų jūroje.

Sutartinis Omanas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1853 m. septyni pakrantės emyrai galiausiai pasirašė paliaubų sutartį su Britanija, po kurios teritorija tapo žinoma kaip Sutartinis krantas, arba Sutartinis Omanas. Ši amžina jūrų taikos sutartis buvo vienintelė iš tokio pobūdžio sutarčių pasaulyje. Sutartis britams leido kontroliuoti Sutartinių Valstybių tiek užsienio reikalus, tiek gynybą be jokio kišimosi į emyratų vidinius reikalus.

Tam, kad užbėgtų už akių kitų ambicingų Europos valstybių veiksmams, 1892 m. Britanija su Sutartinių Valstybių šeichais pasirašė dar vieną sutartį. Pagal šią sutartį šeichai sutiko niekam, išskyrus Didžiąją Britaniją, neperleisti jokių teritorijų ir neturėti jokių ryšių su kitomis užsienio valstybėmis, išskyrus Didžiąją Britaniją be jos sutikimo. Už tai britai pasižadėjo ginti Sutartines Valstybes nuo bet kokių užpuolikų iš jūros, taip pat padėti ir užpuolimo atveju sausumoje.

Jungtiniai Arabų Emyratai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1971 m. Didžioji Britanija nutraukė savitarpio santykių sutartį su septyniomis Sutartinėmis Valstybėmis kartu ir nuo britų priklausomais Kataru ir Bahreinu. Dvejų turtingiausių emyratų: Dubajaus ir Abu Dabio šeichai pasiūlė planą – sukurti federaciją ir pasivadinti Jungtiniais Arabų Emyratais.

Bahreinas ir Kataras panorėjo tapti nepriklausomais, o šeši emyratai sudarė federaciją. Britų tarpusavio santykių sutartis galutinai baigėsi 1971 m. gruodžio 1 d. Ir nuo tada šeichų valdos tapo visiškai nepriklausomos. 1971 m. gruodžio 2 d. šešios iš jų sudarė sąjungą ir pasivadino Jungtiniais Arabų Emyratais. Septintasis emyratas Ras al-Khaimah prisijungė 1972 m. pradžioje.