Tikocinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Tikocinas
lenk. Tykocin
   Tykocin Herb.svg   
Tykocin ul Zlota kosciol Sw Trojcy.jpg
Centrinė miestelio gatvė

Tikocinas
53°12′11″N 22°46′15″E / 53.20306°N 22.77083°E / 53.20306; 22.77083 (Tikocinas)Koordinatės: 53°12′11″N 22°46′15″E / 53.20306°N 22.77083°E / 53.20306; 22.77083 (Tikocinas)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija: Palenkės vaivadija Palenkės vaivadija
Apskritis: Balstogės apskritis
Valsčius: Tikocino valsčius
Gyventojų (2008): 1 907
Plotas: 28,97 km²
Tankumas (2008): 66 žm./km²
Pašto kodas: PL 16-080
Commons-logo.svg Vikiteka: TikocinasVikiteka
Aliumnatas - nusenusių kariškių prieglauda. (iš Zigmanto Gliogerio Encyklopedia staropolska

Tikocinas taip pat Tikotinas arba Tykocinas (lenk. Tykocin, brus. Тыкоцін, hebr. Tiktin, Tyktin, Tuktin, Tikoczin, Tykoczyn, rus. Тыкоцин, vok. Tykotzin) – miestas šiaurės rytų Lenkijoje: Palenkės vaivadijos Balstogės apskrityje, Tikocino valsčiuje, prie Narevo upės, Bebro upės žemumoje. Pro miestą eina vaivadijos kelias Nr. DW671, Tikocinas su kitais Lenkijos miestais sujungtas autobusų linijomis. Vykdomos paukščių globos programos dėka Tikocinas 2001 m. pripažintas Europos gandrų kaimu. Šalia išsidėstę Narevo ir Bebro nacionaliniai parkai, plyti Knišino giria.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Tikocino atsiradimas siejamas su tris kilometrus į pietus (prie Serkų kaimo) dunksančiu piliakalniu, kurį archeologai vadina Tikocinas 1. Kas ant piliakalnio gyveno šiandieną sunku nustatyti – trūksta duomenų. Žinomas lenkų istorikas Henrikas Lovmianskis, pasirėmęs istoriniais šaltiniais, nustatė, kad šiame krašte kirtosi trijų tautų – rusėnų, jotvingių ir mozūrų – gyvenamų teritorijų ribos. Nuo V a. pr. m. e. iki X a. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai.[1][2] Sunaikinus jotvingius, apleistą kraštą pamažu ėmė kolonizuoti kaimyninių kraštų gyventojai ir nauja gyvenvietė įsikūrė ne prie sunkiai pasiekiamo piliakalnio, o dabartinėje vietoje – prekybinių kelių sankryžoje, prie perkėlos per Narevo upę. Matyt XV a. ten jau gyveno nemažai gyventojų, nes 1425 m. kraštą užėmęs Mazovijos kunigaikštis Jonušas Mazovietis tais pačiais metais gyvenvietei suteikė Kulmo miesto teises ir suteikė Tikocino miesto herbą. Miestelį ir apylinkes tais pačiais metais atkovojęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas miesto privilegijas patvirtino. Nuo XIV a. iki 1513 m. priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Trakų vaivadijai, nuo 1513 m. iki 1569 m. Liublino unijos Palenkės vaivadijai.[3][4] Po Vytauto mirties, 1433 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis Tikociną kartu su aplinkinėmis žemėmis perdavė valdyti Smolensko seniūnui Jonui Goštautui. Jo ir jo palikuonių valdymo laikais į miestelį ėmė keltis kolonistai iš rytinių LDK regionų, o persikėlėlių iš Mazovijos sumažėjo. Martynas Goštautas ir jo sesuo Aleksandra įkurdino miestelyje bernardinų vienuolius, kuriems pastatė Tikocino bernardinių vienuolyną. Goštautai gyveno medinėje, XV a. pastatytoje Tikocino pilyje, kuri vėliau sunyko. Goštautų dėka Tikocine buvo įsteigtos katalikų ir stačiatikių parapijos. 1434 m. įkurta Tikocino Šv. Trejybės parapija. Mirus paskutiniam bevaikiui Goštautui, Tikociną nuo 1542 m. valdė ATR karalius Žygimantas Senasis. Tuo metu miesto seniūnu buvo Stanislovas Kęsgaila.

Nuo 1569 m. iki 1795 m. buvo Abiejų Tautų Respublikos Mažosios Lenkijos provincijos Palenkės vaivadijos valdose. Po Liublino unijos Tikocinas kartu su visa Palenkės vaivadija įjungtas į Lenkijos karalystės sudėtį, jį itin pamėgo karalius Žygimantas Augustas, kuris Tikocine ir netoli esančiame Knišine gyvendavo. Ant Narevo kranto buvo išmūryta tvirtove virtusi pilis, kurioje įrengti: karališkasis arsenalas, valstybės iždo saugyklos ir biblioteka. Tikocine Žygimantas Augustas ir mirė. Ir vėliau šiame mieste apsilankydavo Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai: Steponas Batoras, Zigmantas Vaza, Vladislovas Vaza. Pilyje trumpam buvo apsigyvenęs iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pabėgęs Jonušas Radvila. 1655 m. gruodžio pabaigoje pastarąjį didiką, užsidariusį medinėje pilyje apsupo Povilo Jono Sapiegos vadovaujama kariuomenė. Jonušą Radvilą už Kėdainių sutarties pasirašymą norėtą suimti ir teisti, bet jis netikėtai gruodžio 31 d. mirė.

16331636 m. Lietuvos didysis maršalka ir Tikocino seniūnas Kristupas Viesiolovskis pastatė Tikocino alumnatą – prieglaudą nusenusiems ir ligotiems kariškiams. Tai buvo pirmoji tokio tipo įstaiga visoje ATR. Vienaaukštis pastatas buvo skirtas 12 asmenų, kurių pragyvenimą apmokėdavo Tikocino seniūnija, po to – Tikocino dvaras. Aliumnatas buvo pavaldus karalienei, vėliau jį globojo Didieji karūnos etmonai. Kariškių prieglauda veikė iki Pirmojo pasaulinio karo, tarpukaryje pastate buvo įrengtas socialinis būstas neturtingiems miestiečiams. Po Antrojo pasaulinio karo buvusio aliumnato patalpose įrengtas viešbutis.

1656 m. įvyko Tikocino mūšis tarp Švedijos ir Abiejų tautų respublikos kariuomenių. 1661 m. Lenkijos Karalystės Seimas nusprendė Tikocino dvarą padovanoti įžymiam Lenkijos karvedžiui, Didžiajam karūnos valkininkui, Kijevo kaštelionui, Kovelio seniūnui, Rusijos vaivadai, Kijevo vaivadai ir Pilnam karūnos etmonui Stefanui Čarneckiui. Vėliau per giminystės ryšius miestelis atiteko Branickiams. Pastaroji bajorų giminė daug prisidėjo statydama ir gražindama miestą. XVIII a. paskutinio miestą valdžiusio Branickio pastangų dėka Tikociną imta vadinti baroko perlu. 1763 m. dėkingas Stefano Čarneckio provaikaitis Janas Klemensas Branickis savo proseneliui pastatė paminklą – antrąjį pagal senumą Lenkijoje po Žygimanto kolonos Varšuvoje. Iškalta iš smiltainio dviejų metrų skulptūra (autorius Pierre de Coudray) vaizduoja didiko rūbais apsirengusį Stefaną Černeckį. 1749 m. pastatyta Tikocino Šv. Trejybės bažnyčia.

Tikocino pilis

1705 m. karalius Tikocine įsteigė Baltojo erelio ordiną – seniausią ir garbingiausią Lenkijos valstybinį apdovanojimą. Pastarajam įvykiui atminti 1982 m. buvo pastatytas paminklas (autorius Ježis Grigorčiukas), vaizduojantis pasiruošusį skristi bronzinį erelį. XVII a. potvynių ardomi ir neremontuojami karaliaus rūmai sugriuvo. Janas Klemensas Branickis liepė dalį sienų nugriauti, o plytas panaudoti misionierių vienuolyno statybai. 1800 m. mieste 70% gyventojų sudarė žydai.

Nuo 1795 m. iki 1807 m. priklausė Prūsijos karalystės Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamentui. Nors Tikocinas nuo seno buvo prekybinių kelių sankryžoje (per miestą ėjo kelias iš Gardino ir kitų rytinių LDK miestų į Dancigą, o Narevu buvo plukdomi sieliai ir kitos prekės į Prūsiją), tai nepadėjo jam toliau augti. XIX a., kai miestą valdė Potockiai ir Roztvorcovai, Tikocinui buvo nuosmukio laikotarpis. Nuo 1807 m. iki 1914 m. priklausė Rusijos imperijos, Lenkijos Kongreso karalystės, Lomžos gubernijai. Nuo 1914 m. iki 1919 m. priklausė Vokietijos imperijos, Lenkijos karalystės, Varšuvos generalgubernijai. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių kariuomenė galutinai sunaikino karaliaus rūmų likučius. 19191939 m. priklausė Lenkijos tarpukario Balstogės vaivadijai. 1919-1950 m. miestas buvo Stelmachovo valsčiaus centras. Prieš II pasaulinį karą mieste gyveno apie 5000 žydų, apie 50 % miesto gyventojų. 19391941 m. priklausė Tarybų Sąjungos Baltarusijos TSR, Balstogės srities, Balstogės rajonui. 19411945 m. priklausė Trečiojo Reicho, Balstogės sričiai. Antrojo pasaulinio karo metais buvo išžudyti miestelio žydai ir miestelio gyventojų labai sumažėjo, buvo prarastos miesto teisės. Nuo 1945 m. priklauso Lenkijai. 19451999 m. priklausė Balstogės vaivadijai. 1993 m. miesto teisės buvo vėl grąžintos, Tikocinas tapo valsčiaus centru.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

1921 m. gyveno 2 993 žmonės:[5]

1897 m. gyveno 4 212 žmonės:[6]

Religinis gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Šv. Trejybės bažnyčia

Šv. Trejybės bažnyčia[taisyti | redaguoti kodą]

Viso miestelio puošmena yra reprezentacinė Tikocino Šv. Trejybės bažnyčia, statyta 17401750 m. bazilikos tipo trinavis pastatas garsėja savo polichromine tapyba (dail. Sebastianas Eksteinas), puošniu altoriumi ir ambonu. Bažnyčioje vikaravo lietuvių kunigai Simonas Garmus, Adolfas Lapinskas, rektoriumi buvo sintautiškis kun. Konstantinas Liūdžius.

Katalikų kunigų seminarija[taisyti | redaguoti kodą]

Miestą valdžiusio Branickio paliepimu prie bažnyčios buvo pastatytas tinkamas pastatas ir 1769 m. atidaryta kunigų seminarija, rengusi katalikų dvasininkus visai Seinų vyskupijai. Joje mokėsi nedaug seminaristų – taip 1821 m. seminarijos sąrašuose įrašytos 18, o 1823 m. – 23 pavardės. Tikocinas buvo gerokai nutolęs nuo lietuviškų parapijų, todėl čia studijavo nedaug lietuvių: Jurgis Radzinskas ir Bonaventūra Butkevičius, žinomi lietuvybės puoselėtojai Jonas Burdulis-Burdulevičius, Jurgis Masionis bei kt. Mokykla garsėjo savo biblioteka, kuria naudojosi žinomas Lenkijos ir Lietuvos etnografas Zigmantas Gliogeris. Po 1863 m. sukilimo Rusijos caro administracija vienuolyną uždarė, o jo turtą konfiskavo. Seinų vyskupijos administratorius Jokūbas Choinskis liepė seminaristams nuo 1863 m. spalio 1 d. persikelti mokytis į Seinų kunigų seminariją.

Judaizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Didžioji sinagoga

Žydai miestelyje apsigyveno dar 1522 m., kai juos iš Gardino pasikvietė Tikocino valdovas Albertas Goštautas. Tais pačiais metais įkurtos Tikocino žydų kapinės. Persikėlėliai apsigyveno miestelio vakaruose, palei Narevo upę. Netrukus prie sinagogos, aplink Mažąją turgavietę, susiformavo ištisas žydų gyvenamas rajonas – Kačorovas, tarpukaryje jame gyveno antra pagal dydį (po Krokuvos) žydų bendruomenė visoje Lenkijoje. Ši bendruomenė veikė kaip apylinkės kahalas (hebr. Galil Tikotin) ir varžėsi dėl įtakos su Gardino kahalu. Tikociniečiai savo įtakos zonoje ribojo kitų mūrinių sinagogų statybą, todėl Zabluduve, Gardine, Sudovolėje ir kt. iškilo medinės, panašios į Tikocino šventyklą, sinagogos. Miestelyje gimė esperanto kalbos sukūrėjo Liudviko Zamenhofo tėvas Markas Zamenhofas. XVI a. buvo pastatyta Tikocino Senoji sinagoga. 1642 m. pastatyta barokinė Tikocino Didžioji sinagoga. 1772-1798 m. buvo pastatyta Tikocino Mažoji sinagoga. Per Antrąjį pasaulinį karą žydus išžudė Lenkiją okupavę hitlerininkai. Šiais laikais tebestovi barokinė Tikocino Didžioji sinagoga (18 x 18 m.), Talmudisto namas ir kt. statiniai. Veikia Tikocino Žydų kultūros muziejus, išlikusios senosios kapinės.

Stačiatikybė[taisyti | redaguoti kodą]

Porekis melstis stačiatikių šventovėje atsirado kartu su persikėlėliais iš rytinių LDK žemių. Pirmoji cerkvė Tikocine veikė dar Goštautų laikais, prie jos ėmė formuotis Didžioji turgavietė ir šis rajonas buvo vadinamas Naujamiesčiu. 1573 m. cerkvė sudegė, vėliau matyt buvo naujai pastatyta, nes rašytiniai šaltiniai mini, kad 1637 m. Šv. Mikalojaus vardo cerkvė vėl buvo gaisro sunaikinta. Kita cerkvė Tikocine buvo pastatyta 1758 m., o iš vizituojančio dekano rašto aiškėja, kad 1773 m. ji jau neveikė. 1823 m. ji stovėjo be kryžiaus, kuris buvo nukritęs ir saugomas zakristijoje. 1833 m. cerkvė buvo perkelta į gretimą Sokolus.

Kultūrinis gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Paminklas Stefanui Černeckiui

Nedideliame miestelyje vyksta nemažai kultūrinių renginių: istorinės Jonušo Radvilos apsupties karalių pilyje inscenizacija, Tarptautiniai filmų apie gamtą festivaliai, istoriniai jomarkai, žydiškos šventės ir vargonų muzikos koncertai.

Tikocinas literatūroje[taisyti | redaguoti kodą]

  • Paskutiniasias Jonušo Radvilos gyvenimo dienas Tikocino pilyje romane Tvanas aprašė lenkų literatūros klasikas Henrikas Sienkevičius.
  • Povilo Jono Sapiegos vadovaujamos kariuomenės karaliaus pilies apsuptį dramoje-poemoje Tikocinas pavaizdavo Gintautas Iešmantas (Mėnraštis Metai. 2004 m., Nr. 7).

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Turizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Vienuolynas iš kitos Narevo upės kranto pusės

Per Tikociną eina keletas Lenkijos turistinių maršrutų: po vieną Szlak żółty.svg geltoną ir Szlak zielony.svg žalią, dvi Szlak niebieski.svg mėlynos pėsčiųjų trasos, Szlak czerwony.svg raudonoji dviratininkų trasa. Gausiai miestelį lankantys turistai skuba pamatyti:

  • Šv. Trejybės bažnyčią;
  • buv. Bernardinų vienuolyną;
  • Didžiąją turgavietę su išlikusiais barokiniais namais;
  • barokinę Didžiąją sinagogą (dab. muziejus);
  • paminklą Stefanui Černeckiui;
  • senąsias žydų kapines;
  • aliumnatą – nusenusių kariškių prieglaudą;
  • buvusių karalių rūmų liekanas (dalinai 2005 m. atstatyti):
  • paminklą Baltojo erelio ordinui;
  • persikėlėlių iš Olandijos XIX a. statytą vėjo malūną.

Miestelio vaizdai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]