Albertas Goštautas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Albertas Goštautas
lenk. Olbracht Gasztołd
Albert Gaštold. Альбэрт Гаштольд.jpg
Goštautai
Abdankas
Abdankas
Gimė: 1480 m.
Vilnius
Mirė: prieš 1539 m. gruodžio mėn. (~59 metai)
Vilnius
Tėvas: Martynas Goštautas
Motina: Ona Alšėniškė
Sutuoktinis(-ė): Sofija Verejskaja
Vaikai:

Stanislovas Goštautas

Veikla: Lietuvos didikas iš Goštautų giminės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės ir karinis veikėjas, Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis kancleris ir Pirmojo Lietuvos Statuto autorius.
Commons-logo.svg Vikiteka: Albertas GoštautasVikiteka
Albertas Goštautas įteikia Lietuvos Statutą didžiajam kunigaikščiui. Proginė lito moneta

Albertas Goštautas (arba Albrechtas Goštautas, lenk. Olbracht Gasztołd, 14801539 m. gruodžio mėn.) – Lietuvos didikas iš Goštautų giminės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės ir karinis veikėjas, Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis kancleris ir Pirmojo Lietuvos Statuto autorius.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Didikas, grafas, kilęs iš Goštautų giminės. Tėvas Martynas Goštautas, motina Ona Alšėniškė, sesuo Elžbieta Goštautaitė, Jono Radvilos žmona. Žmona kunigaikštytė Sofija Verejskaja, sūnus Stanislovas Goštautas, marti Barbora Radvilaitė.[1]

Iš tėvo Martyno ir senelio Jono Goštautų paveldėjo ir pats įsigijo daug valdų, tapo labai įtakingu. Nuo savo valdų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės daliniams turėjo pasiųsti 466 raitelius. Išleisdamas seserį už Radvilaičio, jauniesiems sumokėjo 7000 kapų lietuviškų grašių kraičio ir užrašė keturis dvarus. 1503-1509 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kunigaikščio rūmų taurininkas ir Naugarduko vietininkas, 1506 m. atmušė Krymo totorių puolimą. Su kitais 1507 m. gynė Smolenską nuo Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenės. Per 1508 m. kunigaikščio Mykolo Glinskio maištą prieš Lietuvos didijį kunigaikštį Žygimantą Senąjį Vilniuje suorganizavo valstybės iždo apsaugą nuo sąmokslininkų. Dalyvavo nuslopinant maištą ir išvarant M. Glinskio sąjungininkės Rusijos kariuomenę. Vėliau susikivirčijus su Mikalojumi Radvila Senuoju buvo šio įskųstas Žygimantui Senajam ir nepagrįstai apkaltintas rėmęs M. Glinskį. 1509-1511 m. kalintas, vėliau reabilituotas.

Valstybės tarnyba[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1513 m. Bielsko ir nuo 1515 m. Mozyriaus seniūnas. 1511-1514 m. Naugarduko vaivada, 1513-1519 m. Polocko vaivada, 1519-1522 m. Trakų vaivada. 1523 m. Darsūniškio valdytojas, nuo 1525 m. Borisovo seniūnas. Dėl aukščiausių postų ir dėl Palenkės, kur turėjo valdų, atkakliai varžėsi ir kivirčijosi su Mikalojumi Radvila, nes Radvilos Palenkėje buvo gavę pralaimėjusio M. Glinskio dvarų.[2] 1518 m. jo ir lenkų algininkų daliniai prie Polocko atrėmė didelį Maskvos kariuomenės, 1514 m. užėmusios Smolenską, puolimą. Nuo 1522 m. Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis kancleris, galingiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas. Iš Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V gavo Geranainių grafo titulą.

LDK savarankiškumo šalininkas[taisyti | redaguoti kodą]

Stiprino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą, reikalavo, kad iš Lietuvos būtų pašalinti lenkų vienuoliai bernardinai, kaltinami amoraliu gyvenimu, lietuvių kalbos nemokėjimu, Lietuvos turtų išvežimu. 1526 m. iškėlė Žygimanto Augusto vainikavimo Lietuvos karaliumi projektą. 1529 m. vadovavo I Lietuvos Statuto parengimui. Pasipriešino lenkų diduomenės siekiams su Bonos Sforcos parama jį pakeisti. Jo iniciatyva į Statutą įrašyti draudimai svetimšaliams (lenkams) įsigyti Lietuvoje turtų ir užimti tarnybas. Jo pastangomis mažametis Žygimantas Augustas 1529 m. buvo formaliai, tėvui gyvam tebesant, paskelbtas didžiuoju kunigaikščiu. Tuo siekta Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės atskirumo nuo Lenkijos. Rėmė Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio siekius mirus Žygimantui Senajam tapti Lenkijos regentu. 1530 m. Lenkijos Seimui Žygimantą Augustą išrinkus karaliumi, prasidėjo nesantaika tarp jo ir valdovo motinos Bonos Sforcos. Ji siekė sumažinti jo galią, o jis – atimti jos valdas Lietuvoje.

popiežiaus Klemenso VII 1530 m. išsirūpino atskirą Lietuvos bernardinų provinciją. Priešindamasis Bonai Sforcai susitaikė su Radvilomis ir 1538 m. sūnų Stanislovą apvesdino su didiko Jurgio Radvilos dukterimi Barbora. Po jo mirties turtus paveldėjo sūnus Stanislovas. Manoma, kad jis buvo Bychovco kronikos (Lietuvos metraštis) parašymo iniciatorius. Globojo Mykolą Lietuvį. Turėjo vertingų knygų biblioteką.[3]

Postas
Prieš tai:
Petras Glebavičius
POL województwo nowogródzkie IRP COA.svg
Naugarduko vaivada
15031506 ir 1508
Po to:
Jonas Glinskis
Prieš tai:
Petras Ciechanovieckis
POL województwo połockie IRP COA.svg
Polocko vaivada
1513-1519
Po to:
Jonas Hlebavičius
Prieš tai:
Grigalius Astikas
POL województwo trockie IRP COA.svg
Trakų vaivada
15191522
Po to:
Konstantinas Ostrogiškis
Prieš tai:
Mikalojus Radvila II
POL województwo mińskie IRP COA.svg
Vilniaus vaivada
15221539
Po to:
Jonas Hlebavičius
Prieš tai:
Mikalojus Radvila II
Kanclerz.PNG
Lietuvos didysis kancleris
15221532
Po to:
Jonas Hlebavičius

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]