Sakalininkystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Sakalininkystė dar vadinama medžiokle su plėšriaisiais paukščiais. Sakalininkai paprastai medžioklės metu pasitelkia sakalus, vanagus, erelius, pelėdas ir kitus paukščius.

Sakalininkystė Lietuvoje.[taisyti | redaguoti kodą]

Stengiantis atrasti lietuvišką sakalininkystės istoriją paprastai patiriama nemažai sunkumų, nes dabartiniai Lietuvos sakalininkai šį medžioklės būdą atkūrė, o ne perėmė. Ieškoti istorinių šaltinių taip pat sudėtinga – sovietmetis nutolino turėtas praktines žinias, nes tuometinė valdžia nebuvo legalizavusi šio medžioklės būdo, o rašytinių šaltinių, siejamų su sakalininkyste, beveik nėra. Dėl šių priežasčių yra manoma, kad sakalininkystė dabartinės Lietuvos, kartu ir platesnėje buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje atsirado po Krėvos sutarties (1385 m.) pasirašymo, LDK išplitimo iki Juodosios jūros, bei Liublino unijos ir bendros valstybės su Lenkija, Abiejų Tautų Respublikos (ATR), sudarymo (1569 m.). Tai leidžia daryti prielaidą, kad viduramžiais lietuviškos sakalininkystės tradicijos buvo paremtos iš centrinės ir vakarų Europos per Lenkiją, o pastarosios istorikų aprašyta medžioklė su plėšriaisiais paukščiais greičiausiai buvo panaši ir LDK teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, galima pabrėžti istorinės Lietuvos valstybės svarbą medžioklės su plėšriaisiais paukščiais plėtrai Pabaltijo ir dabartinės Baltarusijos regionuose.[1]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Blogas Sakalininko užrašai