Karolis Stanislovas Radvila II

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Karolis Stanislovas Anupras Radvila
lenk. Karol Stanisław Radziwiłł Panie Kochanku
lot. Carolus II Stanislaus Onuphrius Joannes Nepomucenus Justus Radziwil
Karol Stanisław Radziwiłł Panie Kochanku 111.PNG
Radvilos
Trimitai
Trimitai
Gimė: 1734 m. vasario 27 d.
Nesvyžiuje
Mirė: 1790 m. lapkričio 21 d. (56 metai)
Palenkės Bialoje
Tėvas: Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė
Motina: Uršulė Pranciška Vyšniovecka
Sutuoktinis(-ė): Marija Karolina Lubomirska
Teresė Karolina Rževuska
Veikla: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas.
Žymūs apdovanojimai:
Order Orła Białego
Order Świętego Huberta (Bawaria)
Commons-logo.svg Vikiteka: Karolis Stanislovas Radvila IIVikiteka

Karolis Stanislovas Anupras Radvila „Pone mielasis“ (lenk. Karol Stanisław Radziwiłł Panie Kochanku, lot. Carolus II Stanislaus Onuphrius Joannes Nepomucenus Justus Radziwil, 1734 m. vasario 27 d. Nesvyžiuje – 1790 m. lapkričio 21 d. Palenkės Bialoje) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Šeima[taisyti | redaguoti kodą]

Karolio Stanislovo Radvilos II pirmoji žmona Marija Karolina Lubomirska
Karolio Stanislovo Radvilos II antroji žmona Teresė Karolina Rževuska

Kunigaikštis, kilęs iš Gediminaičių Radvilų giminės Olykos- Nesvyžiaus linijos,[1] tėvas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė, motina Uršulė Pranciška Vyšniovecka. Broliai Jonušas Tadas Radvila, Jeronimas Vincentas Radvila. Žmonos Marija Karolina Lubomirska (Maria Karolina Lubomirska), išsiskyrė, Teresė Karolina Rževuska (Teresa Karolina Rzewuska). Vaikų neturėjo.

Dvarai[taisyti | redaguoti kodą]

Buvo turtingiausio Lietuvos ir Lenkijos valstybės tėvo turtingiausias vaikas, vienas turtingiausių bei didžiausias pajamas gaunančių aristokratų visoje Europoje. Jo valdose buvo 16 miestų, 683 kaimai ir 25 vaitystės. X Nesvyžiaus valdytojas, VIII Olykos valdytojas, VII Bialos ponas.

Po 1768 m. apsigyvenęs Nesvyžiuje ir pasitraukęs nuo politikos išpuošė rūmus, kuriuose rengė priėmimus ir šventes. 1785 m. priėmimas, surengtas Stanislovui Augustui Poniatovskiui netgi pateko į Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“.

1780 m. Nesvyžiuje atidarė Jūrininkų mokyklą, kuri laikytina pirmąja Lietuvoje ir Lenkijoje. Prie mokyklos buvo ligoninė, bendrabutis ir vandens maudyklės. Mokykla veikė pagal jūrų statutą, o joje buvo dėstoma matematika, geometrija, tautų istorija, piešimas, inžinerija, navigacija, muzika, mokoma šešių kalbų. Jūrų tarnybą dėstė keturi švedų ir du danų jūrų karininkai.

Asmenybė[taisyti | redaguoti kodą]

Jo gyvenimas buvo apipintas legendų dar jam esant gyvam. Jau nuo 13 metų dalyvavo seimuose ir teismuose. Dėl linksmo būdo buvo mėgstamas bajorijos, dėl dažnų didžiulių puotų jį vadino Nesvyžiaus Bakchu, o dėl mėgstamų įterpti žodžių „pone mielasis“ (panie kochanku) buvo pramintas „Radvila Pone mielasis“. Tas vardas prigijo ir istoriografijoje, taip atskiriant jį nuo Karolio Stanislovo Radvilos. Iš kitos pusės jis garsėjo labdaringumu ir patriotiškumu.

Politinė veikla sutapo su Abiejų Tautų Respublikos nuosmukiu ir valstybės padalijimu. Jis priešinosi, kad karaliumi būtų išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis, dėl to buvo apšauktas išdaviku, jo dvarai konfiskuoti, ir tik įsikišusi Jekaterina II juos grąžino.

1757 m. rugpjūčio 3 d. apdovanotas Baltojo erelio ordinu.

Valstybės tarnyba[taisyti | redaguoti kodą]

1752 m. LDK ginklininkas, 17621764 ir 1768–1790 m. Vilniaus vaivada ir Lvovo seniūnas.

1764 m. konvokacinio seimo metu rėmė Saksonijo-Anhalto Vetinų dinastijos kandidatą į Respublikos karaliaus sostą. Protestavo prieš Čartoryskių suartėjimą su Rusija. Su savo daliniais pasipriešino Rusijos kariuomenei, bet, pralaimėjęs mūšį prie Slonimo, nusprendė pasitraukti į Valahiją Rumunijoje. Jau Drezdene jį pasiekė žinia, kad iš jo atimtos Vilniaus vaivados pareigos ir konfiskuotas visas turtas. Tik kai į Lietuvos didikų konfliktą įsikišo Rusijos pasiuntinys Nikolajus Repninas, jis grįžo namo.

1767–1768 m. Radomo konfederacijos pirmininkas. Prisiekęs ištikimybę karaliui Stanislovui Augustui susigrąžino dvarus. 1768 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo pirmininkas, pasipriešino garantiniam traktatui, pagal kurį Respublika būtų tapusi Rusijos protektoratu, o po seimo tapo Baro konfederacijos generaliniu maršalka.

Prasidedant 1788 m. Ketverių metų seimui jis priešinosi karaliaus ir Čartoryskių reformoms.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Karolis Stanislovas Radvila II. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 306 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Postas
Prieš tai:
Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė
POL województwo mińskie IRP COA.svg
Vilniaus vaivada
17621764
Po to:
Mykolas Kazimieras Oginskis
Prieš tai:
Mykolas Kazimieras Oginskis
POL województwo mińskie IRP COA.svg
Vilniaus vaivada
17681790
Po to:
Mykolas Jeronimas Radvila
Prieš tai:
Celestinas Čaplicas
Coat of Arms of the Polish-Lithuanian Commonwealth.svg
ATR seimo maršalka
17671768
Po to:
Mykolas Jeronimas Radvila
Prieš tai:
Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė
POL COA Radziwiłł.svg
Radvilų giminės galva
17621790
Po to:
Dominykas Jeronimas Radvila