Zaleskiai (giminė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Zaleskiai
Herbas Lubicz (Liubičius)
Herbas Lubicz (Liubičius)
Kilmė Lydos pavietas
Pradininkas Zaleskis
Titulas bajorai
Šalys LDK, Rusijos imperija
Dvarai dvarai dab. Kaišiadorių, Jurbarko rajonuose, Žemaitijoje

Zaleskiai – kilminga, Liubičiaus herbo giminė, kilusi iš Zalesės dvaro Lydos paviete, Vilniaus vaivadijoje.[1]

XVIIIXIX a. Zaleskiams priklausė dvarai Papartėliuose, Palomenėje, Kasčiukiškėse, Zūbiškėse, patenkantys į dabartinį Kaišiadorių rajoną. Zaleskių giminės pradininkas šiame regione – Mykolas Antanas Zaleskis (1744–1816), kuris 1778 m. įgijo Papartėlių, Kasčiukiškių ir Palomenės palivarkus bei tapo Palomenės koplyčios fundatoriumi.[1] Jo sūnus Ignotas Anicetas Zaleskis (1790–1849) – Zūbiškių savininkas nuo 1809 m. Pastarojo sūnūs buvo vieni žymiausių giminės atstovų: 1863 m. sukilimo organizatoriai dailininkas Antanas Zaleskis (1824–1885) ir jo brolis muzikas Ignotas Zaleskis.

Žaslių bažnyčios šventoriuje, šlaite netoli Kristaus kančios koplyčios pastatytas Zaleskių laidojimo rūsys, išlikusios kriptos su XIX a. įrašais.

Veliuonos Zaleskiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Zaleskiai Veliuonos dvarą (dab. Jurbarko raj.) nuo XVIII a. pabaigos valdė apie šimtą metų.[2] 1867-1868 m. Veliuonos aprašyme nurodyta, kad dvaras su miesteliu priklausė kolegijos registratoriui Zenonui Zaleskiui. Šiame Zaleskių dvare gimė titulinis vyskupas, Vatikano misijų atstovas Vladislovas Mykolas Zaleskis (1852–1925).

Veliuonos katalikų kapinėse stovi Mykolo ir Kristinos Zaleskių XIX a. viduryje statyta Zaleskių koplyčia.

Genealogija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istorikė Sigita Gasparavičienė sudarė PalomenėsVeliuonos Zaleskių šeimų genealogiją, kurią pradeda Zalesės dvaro Drohičino žemėje tėvūnas (1596) Mikalojus Zaleskis. Į ją įtraukta „žemaitiškoji“ atšaka.[3][1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Zaleskiai. Kaišiadorių enciklopedija.
  2. „Veliuonos dvaras“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  3. Sigita Gasparavičienė. Zaleskių genealogija