Lietuvių žemių konfederacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Baltų gentys apie 1200 m. (Marija Gimbutienė)
Lietuvos valstybės plėtra XIII a. - XV a.

Lietuvių žemių konfederacijalietuvių genčių ikivalstybinio laikotarpio politinis junginys, gyvavęs XII a. pab. – XIII a. ketvirtame dešimtmetyje. Iš Lietuvių žemių konfederacijos susidarė Lietuvos valstybė.

Susidarymo prielaidos[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvių žemių konfederacijos susidarymą lėmė tai, kad gentinė diduomenė virto žemių valdovais – kunigais, besiremiančiais pastoviomis kariuomenėmis. Šiems virtus kunigaikščiais ir stiprėjant kunigaikščių valdžiai, jų galingiausieji įtvirtino savo hegemoniją ir virto vyresniaisiais kunigaikščiais; jų valdos tapo kunigaikštystėmis. Jų vadovaujamai žemių sąjungai priklausė visa lietuvių etninės bendrijos teritorija, jiems buvo pavaldūs visi ar didžioji dauguma lietuvių genčių kunigaikščių.

Lietuvių žemių konfederacija stiprėjo palankiomis aplinkybėmis: Lietuvos kaimynai buvo silpni, slavų kunigaikštystės susiskaldžiusios, lietuvių kunigaikščiai su savo kariaunomis jas puldinėjo, o tai stiprino vyresniųjų kunigaikščių valdžią. Lietuvių žemių konfederacijos branduolys buvo Lietuvos ir galbūt Pietų Nalšios žemės.

Konfederacija[taisyti | redaguoti kodą]

Žemaičių kunigaikštis Vykintas

Vyresniųjų kunigaikščių buvo keli, iki XIII a. antrojo dešimtmečio vidurio labiausiai pasireiškė Dangerutis ir Steksys (Stakys). Jiems XIII a. pr. žuvus kovose su Livonijos vokiečiais aukščiausią valdžią įgijo 5 vyresnieji kunigaikščiai iš trijų šeimų: Živinbudas, Daujotas su Viligaila ir Dausprungas su Mindaugu. Jų vadovaujamai lietuvių žemių konfederacijai priklausė šios žemės su jų kunigaikščiais: Šiaurės ŽemaitijojeKuleiniai, Laukuva ir Tverai (valdė kunigaikštis Vykintas), Pietų Žemaitijoje – Ariogala, Betygala, Raseiniai (kunigaikštis Erdvilas), Rytų Žemaitijoje – Šiauliai (Saulė; kunigaikščiai Bulaičiai), AukštaitijojeUpytė (kunigaikščiai Ruškaičiai), Deltuva (kunigaikščiai Bikšys, Buteikis, Juodikis, Ligeikis). Šie Lietuvių žemių konfederacijos kunigaikščiai ir vyresnieji kunigaikščiai 1219 m. sudarė Lietuvos-Voluinės sutartį – tai žinių apie Lietuvių žemių konfederaciją pagrindinis šaltinis; iš jos sužinome, kad Lietuvių žemių konfederacija gyvavo, sužinome kunigaikščių vardus.

Konfederacijai veikiausiai priklausė ir Neries XIII a. vidurio didysis kunigaikštis Parbus, Rytų Nalšios kunigaikštis Bunys, Šiaurės Nalšios nežinomo vardo kunigaikštis, Mindaugo sesers vyras ir kunigaikščio Lengvenio tėvas, taip pat XIII a. vidurio kunigaikščiai Gerdenis, Daumantas, Karšuvos žemės kunigaikščiai. Kartais, pvz., 1207 m. vyresnieji kunigaikščiai kovai su priešu sutelkdavo visą Lietuvių žemių konfederacijos kariuomenę, bet dažniausiai žemės kariaudavo pavieniui – 1208 m. – Upytė, 1229 m. – Nalšia, 1236 m. Šiaulių, arba Saulės mūšyje Vykintas su Bulaičiais.

Nuoseklios koordinuotos politikos Lietuvių žemių konfederacija dar neturėjo. Tuo naudodamiesi Livonijos vokiečiai įsitvirtino Padauguvyje. Prieš 1235 m. mirus Dausprungui, šeimai ėmęs vadovauti Mindaugas susidorojo su galingaisiais politiniais konkurentais, veikiausiai su Živinbudu, Daujotu, Viligaila arba jų įpėdiniais, Lietuvių žemių konfederaciją pavertė Lietuvos valstybe ir pats 12351244 m. iškilo į Didžiuosius kunigaikščius.[1]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Edvardas Gudavičius. Lietuvių žemių konfederacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 193 psl.