Rama

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rama ir beždžionių karalius Sugryva ant Šrivaikunthos šventyklos (pietų Tamilnadas) kolonos
Rama su Syta ir Lakšmana. XX a. pr. litografija

Rama (skr. राम = IAST: Rāma-) – vienas svarbiausių hinduizmo dievų, „Ramajanos“ epo pagrindinis herojus. Hinduistai laiko Ramą septintąja hinduizmo dievo Višnaus avatara (įsikūnijimu, inkarnacija).

Žodis rāma- reiškia „tamsus, juodas“. Jis kildinamas iš ide. *rē- („tamsus“; giminiškas sen. vok. rām, rōm „purvas, suodžiai“ ir rāmec, rāmig „purvinas, suodinas“, sen. isl. rāma-legr „purvinas“, latv. rāvus „pilkas, pilkšvas“.[1][2] Indų tradicijoje dievavardis siejamas su žodžiu rama- („malonus, džiaugsmingas“).

Gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak legendų, dievas Višnus tretajugoje gimęs Ramos pavidalu.

Ramajanoje“ aprašyta Ramos gyvenimo istorija pasakoja ne tik apie tai, kad Rama tobulai gyvenęs ir atlikęs visas savo pareigas, bet taip pat išryškina įvairius tobulus vaidmenis: tobulo sūnaus, tobulo brolio, tobulos žmonos, tobulo vyro, tobulo draugo, tobulo atsidavusiojo ir tobulo karaliaus. Rama garsėjęs savo didvyriškumu („Eka bana“ – viena strėlė), atsidavimu Sytai („Eka patni“ – viena žmona) ir sąžiningumu („Eka vačiana“ – vienas žodis).

Gimimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rama gimęs Ajodhjos mieste, esančiame Šiaurės Indijoje (iš čia epitetas „Ajodhjavasis“ – Ajodhjos gyventojas). Rama buvęs karaliaus Dašarathos ir karalienės Kaušaljos sūnus, todėl vadinamas epitetais: „Dašaratha Nandana“ (Dašaratos sūnus), „Kaušalja Tanaja“ (Kaušaljos sūnus). Rama gimęs Raghu dinastijoje, įkurtoje imperatoriaus Raghaus, todėl Rama vadinamas tokiais epitetais, kaip „Raghava“ (Raghaus palikuonis), „Raghu Nandana“ (Raghaus sūnus), „Raghukula Nandana“ (Raghaus dinastijos sūnus), „Raghu Vyra“ (Raghaus didvyris), „Raghukula Bhūšana“ (Raghaus dinastijos brangakmenis). Rama taip pat vadinamas Ramačandra („Rama-Mėnuo“).

Ramos tėvas Dašaratha turėjęs dar dvi žmonas – Sumitrą ir Kaikėją. Sumitra turėjusi sūnus dvynius – Lakšmaną ir Šatrughną, o Kaikėjė – sūnų Bharatą.

Vaikystė ir jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anot epo, Ramos vaikystė prabėgusi beribiame džiaugsme brolių draugijoje. Rama ir Lakšmana buvę neatskiriami draugai, taip pat ir Bharata su Šatrughna. Šiems keturiems karalaičiams buvęs suteiktas karališkajam luomui būtinas auklėjimas ir išsilavinimas. Visi keturi užaugę stiprūs, dori ir sumanūs.

Dar būdami jauni, Rama ir Lakšmana, atsiliepdami į išminčiaus Višvamitros prašymą, lydėję jį į mišką ir padėję sunaikinti demonus bei demoniškas jėgas, kurios trukdžiusios Višvamitrai užbaigti garsiąją jadžną (aukojimo apeigas). Nors Višvamitra ir atpažinęs karalaičiuose dievo pasireiškimą, tačiau jis buvęs pasirinktas įrankiu, kad suteiktų jiems mantras, kurios turėjusios Ramai ir Lakšmanai padėti įveikti demoniškas jėgas, apsaugodamos nuo išsekimo, alkio ir troškulio.

Višvamitra, sunaikinęs demonus ir užbaigęs jadžną, pasiėmęs karalaičius į Videhos karalystę, kurią Mithilos sostinėje valdęs karalius Džanaka. Pakeliui, einant per mišką, Ramos pėda palietusi akmenį, kuriuo buvusi paversta (prakeikta) Ahalja – išminčiaus Gautamos žmona. Ją išvadavęs Ramos pėdos prisilietimas („Ahalja Udhana Rama“ – „Rama – Ahaljos išvaduotojas“). Mithiloje (sostinėje) Rama turėjęs laimėti Karaliaus Džanakos dukters Sytos ranką.

Rama ir Syta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasakojama, kad prieš daugelį metų, kai karalius Džanaka arė velėną toje vietoje, kur jis nusprendęs atlikti jadžną, žemėje pasirodęs indas. Jame buvęs kūdikis (mergaitė). Kadangi ji atsiradusi iš vagos (sīta), todėl ir buvusi pavadinta Syta. Džanaka ją užauginęs kaip savo dukterį. Syta dar vadinama „Džanake“ (Džanakos duktė) ir „Vaidehe“ (videhietė).

Syta turėjusi būti atiduota į žmonas jaunikiui, kuris pakelsiąs Šivos lanką. Jį turėjęs Džanaka. Rama Šivos Lanką ne tik pakėlęs, bet įtempęs ir įdėjęs strėlę. Jam patraukus lanko timpą, kad paleistų strėlę, lankas lūžęs.

Ramos ir Ravanos kova. XVII a. piešinys

Po vestuvių Rama su Syta išvykę į Ajodhją, kur netrukus Dašaratha nusprendęs atsisakyti sosto ir paskelbti Ramą karaliumi. Tačiau karūnavimo išvakarėse trečioji Dašarathos žmona Kaikėjė, paprašiusi jo išpildyti du prašymus, kurie jai buvę pažadėti prieš kelerius metus. Ji paprašiusi, kad vietoje Ramos būtų karūnuotas jos sūnus Bharata, o Rama, susivijusiais plaukais ir aprengtas medžio žievės apdaru, būtų išsiųstas į Dandakos mišką ir liktų jame gyventi 14 metų, o paskui grįžtų į sostą. Rama buvęs idealus sūnus ir jo pareiga buvusi padėti tėvui ištesėti duotą žodį. Rama atsisakęs purpurinių karaliaus rūbų ir išėjęs iš Ajodhjos miesto.

Syta (tobula žmona) ir Lakšmana (idealus brolis) nutarę sekti paskui Ramą į tremtį, į mišką. Ten jie sutikę daug išminčių ir padėję išvaduoti mišką nuo blogio jėgų (demonų).

Ajodhjoje Ramos tėvas Dašaratha miręs nuo širdies skausmo, o brolis Bharata, tvirtai laikęsis dharmos, atsisakęs sosto, motinos jam laimėto gudrybės būdu, ir padėjęs į sostą Ramos sandalus. Bharata apsivilkęs medžio žievės rūbais ir nutaręs apsigyventi palmių lapais dengtoje trobelėje.

Dandakos miške asuras ir Lankos karalius Ravana pagrobęs Ramos žmoną Sytą. Rama olgai klajojo, jos ieškodamas. Jis atvykęs į Kiškindą ir susidraugavęs su beždžionių karaliumi Sugryva. Ši draugystė laikoma tobula. Čia Rama taip pat susitikęs su Hanumanu (jis laikomas tobulu pasekėju).

Ramlylos aktoriai vaizduoja Ramą ir Hanumaną

Hanumanas sužinojęs, kad Syta įkalinta Lankoje. Ravana buvo nugalėtas didžiuliame mūšyje. Rama sugrįžęs į Ajodhją, kur buvęs karūnuotas („Pattabhi Rama“ – Rama karūnavimo metu).

Prasidėjo dharminis Ramos valdymas – Ramaradžja – taikos, klestėjimo ir teisingumo aukso amžius. Jį užtemdė tik tai, kad kilus abejonėms dėl ištikimybės, besilaukianti Syta buvo priversta išeiti į mišką, kur prisiglaudė išminčiaus Valmykio ašrame ir čia, nežinant Ramai, pagimdė jo sūnus dvynius Kušą ir Lavą. Rama pasitraukė iš gyvenimo paniręs į Sarajū upės vandenis; tada jis atgavo savo dieviškąjį pavidalą ir įžengė į dangų.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rama vaizduojamas tamsių lietaus debesų spalvos ir gražios išvaizdos („Šjamala“, „Komala“). Rama paprastai vaizduojamas karaliaus soste („Radžia Rama“ – Rama karalius), jo žmona Syta – iš kairės, ji laiko Ramos lanką („Kothanda“) – iš čia atsiradęs epitetas „Kothanda Rama“, – ir strėlinę. Aplink Ramą stovi broliai, o prie jo kojų – Hanumanas.[3]

Kultas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl savo dorumo, narsumo, gailestingumo, ištikimybės pareigai Rama buvo imtas laikyti teisiuoju valdovu, tobulu žmogumi (marjada purušotama) ir dharmos įsikūnijimu (dharmatma). Rama svarbus daugelio vaišnavų teologijoje, ypač ramanandžių šakoje. Šiaurės Indijoje vardas Rām dažnai laikomas aukščiausios dievystės (parabrahmano) vardu ir kartojamas kaip mantra.[4]

Ramos teologijai susiformuoti buvo svarbūs advaita vedantos tekstaiJoga Vasištha“ (XI–XIV a.), „Adhjatma Ramajana“ (XV a.), kultui – Kampano tamiliška poema „Ramos įsikūnijimas“ (Ramavataram, XII a.), bengališka Kritibašo Odžhos „Kritivasi Ramajana“ (XV a.) ir Tulsidaso hindi dialektu avadhi sukurta poema „Ramos žygdarbių ežeras“ (Rāmacaritamānas, XVI a.); Ramai skirta Kalidasos poema „Raghu giminė“ (Raghuvaṃśa), Bhasos drama „Statula“, Bhavabhūčio – „Tolesnis Ramos gyvenimas“. Sakmė apie Ramą („Ramakatha“) yra labai populiari Pietų ir Pietryčių Azijoje (senovės javiečių „Kakavin Ramajana“, malaiziečių „Hikajat Seri Rama“, tailandiečių epas „Ramakian“); jos versijų sukurta persų, tibetiečių, mongolų, kinų kalbomis. Rama ir jo mitas gausiai vaizduojamas Pietų ir Pietryčių Azijos šalių mene.

Svarbiausios Ramos šventės: Ramanavamė (Rāma-navamī) švenčiama čaitros mėnesio (balandis–gegužė) šviesiosios mėnulio pusės 9 dieną ir skirta paminėti Ramos gimimo bei vestuvių dieną; Vidžajadašamė (Vijayadaśamī) švenčiama ašvinų mėnesio (rugsėjis–spalis) šviesiosios mėnulio pusės 10 dieną ir skirta pažymėti Ramos pergalę prieš Ravaną.

Ramos šventyklų gausu visoje Indijoje bei indų diasporos gyvenamuose kraštuose. Svarbios šventyklos stovi Kumbakoname, Bhubanešvare, Džamu, Hadžypure ir kt. Dėl šventyklos numanomoje Ramos gimimo vietoje Ajodhjoje vyksta konfliktas su musulmonų bendruomene (hindų nacionalistai 1992 m. susprogdino ten stovėjusią Babri mečetę).

Džainai Ramą laiko vienu iš 32 šalakapurušų (pamaldžių pasauliečių, pasiekusių išsivadavimą), turi įvairių sakmių apie Ramą (Paumačarija). Budistų džatakoje „Dašarathadžatakoje“ Rama vaizduojamas kaip bodhisatva.[5]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Julius Pokorny. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Tübingen–Berne–Munich: A. Francke, 1957/1969
  2. Manfred Mayrhofer. Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen, II. Heidelberg: Carl Winter Verlag, 1996.
  3. http://www.spauda.lt/mitai/indai/trimuti.htm#Rama Archyvuota kopija 2009-06-01 iš Wayback Machine projekto.
  4. Rāma.0Bruce M. Sullivan. Historical Dictionary of Hinduism. The Scarecrow Press, 1997.0p. 178–179
  5. Kazimieras Seibutis. Rama. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011