Vilniaus universiteto biblioteka: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jump to navigation Jump to search
 
== Kultūros paveldas ==
'''Retų spaudinių skyriuje''' yra apie 160 tūkstančiųtūkst. didelės mokslinės, kultūrinės ir istorinės vertės spaudinių, išleistų iki 1800 metųm.: 315 inkunabulų, 1650 paleotipų, didžiausias Lietuvoje senųjų lietuviškų knygų (1547-1917) rinkinys. Čia saugomas [[Kartografija|kartografijos]] fondas, kurį sudaro apie 1000 senųjų [[Atlasas|atlasų]] ir 10 tūkstančiųtūkst. [[Žemėlapis|žemėlapių]].
 
'''Rankraščių skyriuje''' saugoma per 226 tūkstančiustūkst. XIII–XX a. dokumentų įvairiomis pasaulio kalbomis <ref>{{Citation |last= |first= |title=Vilniaus universiteto bibliotekos istoriniai rinkiniai|url=http://www.mb.vu.lt/unesco/ivadas.htm |accessdate=2009-03-24}}</ref>.
 
'''Grafikos kabinete''' šiuo metu saugoma apie 92 tūkstančiustūkst. darbų. Jame yra ir [[Ekslibrisas|ekslibrisų]] rinkinys.
 
'''A. Mickevičiaus muziejuje''' galima rasti istorinės medžiagos, kuri yra susijusi su [[Adomas Mickevičius|A. Mickevičiaus]] kūryba ir veikla.
Seniausi VUB eksponatai: „Žemės donacija“ (datuojama [[1209]] m.); iliuminuota, rankraštinė knyga „Psalterium Mariae“; Inkunabulas „Rabanus Maurus. Opus de universo“ (Strassburg, 1467).
 
Be to, VUB yra saugoma: [[Martyno Mažvydo katekizmas|Martyno Mažvydo Katekizmas]], kuris yra suskaitmenintas ir pateikiamas tarp [http://gluosnis.vu.lt/biblio/dperziura.pradzia?nr=32 Vilniaus universiteto bibliotekos skaitmeninių kolekcijų]; [[Kazimieras Semenavičius|Kazimiero Semenavičiaus]] knyga „Didysis artilerijos menas“ (1650 m.); Mažiausia knyga Lietuvos spaustuvėms 475 (1997 m.) (knyga yra 10x11 mm dydžio); [[Vilniaus lobis|Vilniaus (Ribiškių) lobis]]; žymių Lietuvos ir pasaulio mokslo bei kultūros veikėjų, karališkųjų šeimų ir [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] valdovų autografų kolekcija.
Be to, VUB yra saugoma:
[[Martyno Mažvydo katekizmas|Martyno Mažvydo Katekizmas]], kuris yra suskaitmenintas ir pateikiamas tarp [http://gluosnis.vu.lt/biblio/dperziura.pradzia?nr=32 Vilniaus universiteto bibliotekos skaitmeninių kolekcijų]; [[Kazimieras Semenavičius|Kazimiero Semenavičiaus]] knyga „Didysis artilerijos menas“ (1650 m.); Mažiausia knyga Lietuvos spaustuvėms 475 (1997 m.) (knyga yra 10x11 mm dydžio);
Vilniaus arba Rybiškių lobis; žymių Lietuvos ir pasaulio mokslo bei kultūros veikėjų, karališkųjų šeimų ir [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] valdovų autografų kolekcija.
 
=== VU bibliotekos istorinės salės ===
==== Pranciškaus Smuglevičiaus salė ====
[[Vaizdas:VU bibliotekos Smuglevičiaus salė.JPG|right|thumb|220px|P. Smuglevičiaus salė]]
Seniausioji universiteto salė pavadinta ją dekoravusio žymiausiojo Lietuvos klasicistinės tapybos atstovo [[Pranciškus Smuglevičius|Pranciškaus Smuglevičiaus]] (1745–1807) vardu. Tai XVII a.pradžios universiteto salė. Jau XVI a. antroje pusėje joje buvo jėzuitų vienuolyno refektorius. Salė turi XVII a. pradžiai būdingus cilindrinius skliautus su liunetėmis. Salės viduryje skliautuose XX a. pradžioje restauruota išlikusi XVII a. freska, vaizduojanti mergelę Mariją, savo apsiaustu gaubiančią Universiteto profesorius jėzuitus. Iki XVIII a. pabaigos čia buvo akademijos valgykla (refektorius). Salę paskyrus bibliotekai ir viešosioms paskaitoms, P. Smuglevičius apsiėmė ją naujai dekoruoti. Jau 1804 m. atnaujintoje salėje buvo sušauktas mokslo metų pradžios posėdis. Salė buvo paversta Vilniaus Imperatoriškojo universiteto aula<ref>{{Citation |last= |first= |title=Vilniaus universiteto rūmai. Teksto autorė: Audronė Mačiulytė-Kasperavičienė ; sudarytojai: M. Sakalauskas, A. Stravinskas ; redakcinė komisija: J. Kubilius (pirmininkas) … [et al.]. Vilnius : Vaga, 1979. 112 p.}}</ref>. Uždarius universitetą, salė atiteko Medicinos-chirurgijos akademijai. 1855 m. salė buvo perleista [[Vilniaus archeologijos komisija|Vilniaus Laikinosios archeologijos komisijos]] Senienų muziejui. 1865 m. salė buvo perleista Vilniaus viešajai bibliotekai.
Seniausioji universiteto salė pavadinta ją dekoravusio žymiausiojo Lietuvos klasicistinės tapybos atstovo [[Pranciškus Smuglevičius|Pranciškaus Smuglevičiaus]] (1745–1807) vardu.
Tai XVII a.pradžios universiteto salė. Jau XVI a. antroje pusėje joje buvo jėzuitų vienuolyno refektorius.
Salė turi XVII a. pradžiai būdingus cilindrinius skliautus su liunetėmis. Salės viduryje skliautuose XX a. pradžioje restauruota išlikusi XVII a. freska, vaizduojanti mergelę Mariją, savo apsiaustu gaubiančią Universiteto profesorius jėzuitus.
Iki XVIII a. pabaigos čia buvo akademijos valgykla (refektorius). Salę paskyrus bibliotekai ir viešosioms paskaitoms, P. Smuglevičius apsiėmė ją naujai dekoruoti. Jau 1804 m. atnaujintoje salėje buvo sušauktas mokslo metų pradžios posėdis. Salė buvo paversta Vilniaus Imperatoriškojo universiteto aula<ref>{{Citation |last= |first= |title=Vilniaus universiteto rūmai. Teksto autorė: Audronė Mačiulytė-Kasperavičienė ; sudarytojai: M. Sakalauskas, A. Stravinskas ; redakcinė komisija: J. Kubilius (pirmininkas) … [et al.]. Vilnius : Vaga, 1979. 112 p.}}</ref>.
Uždarius universitetą, salė atiteko Medicinos-chirurgijos akademijai. 1855 m. salė buvo perleista Vilniaus Laikinosios archeologijos komisijos Senienų muziejui. 1865 m. salė buvo perleista Vilniaus viešajai bibliotekai.
 
1929 m. klasicistinį salės dekorą atkūrė tapytojas restauratorius J.Jurgis Hopenas. Skliautų viduryje, trijų P. Smuglevičiaus paveikslų vietoje, tapytojas K.Kazimieras Kviatkovskis rekonstravo XVII a. freską. Aštuoni P. Smuglevičiaus salės sietynai padaryti XX a. pradžioje, o salėje pakabinti per 1929 m. restauraciją. Salės baldai – retas Lietuvoje XIX a. II pusės specialios paskirties baldų pavyzdys.
Aštuoni Smuglevičiaus salės sietynai padaryti XX a. pradžioje, o salėje pakabinti per 1929 m. restauraciją.
Salės baldai – retas Lietuvoje XIX a. II pusės specialios paskirties baldų pavyzdys.
 
Šiuo metu istorinė P. Smuglevičiaus salė – viena įspūdingiausių ir dažniausiai lankomų universiteto architektūrinio ansamblio vietų. Ne tik dėl ypatingo salės dekoro, kuris yra vienintelis Lietuvoje išlikęs P. Smuglevičiaus polichromijos pavyzdys, bet ir dėl unikalių ekspozicijų, rengiamų iš Bibliotekos retų spaudinių skyriaus kolekcijų. Istorinė salė dar laukia restauracijos, bet 2008 metaism. buvo atlikti būtiniausi darbai jos reprezentatyvumui išlaikyti ir sudaryti palankesnes sąlygas retų dokumentų skaitytojams ir tyrinėtojams. Buvo atnaujintas parketas, sudėtas universitetui švenčiant 400 metų jubiliejų (1979 m.), restauruota dalis XIX a. antroje pusėje pagamintų baldų, pakeista nuo 1929 m. neatnaujinta elektros instaliacija.
 
==== Joachimo Lelevelio salė ====
Jėzuitų laikais per antrąjį ir trečiąjį salės aukštus į viršų kilo beveik kvadratinė koplyčia su skliautuotomis lubomis. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, koplyčia atiteko Fizikos katedrai. Tuomet koplyčia buvo perdalyta į du aukštus: apačioje įsikūrė fizikos laboratorija, o dabartinėje salėje buvo piešimo katedra. Joje yra dirbęs tapytojas [[Jonas Rustemas]].
 
1930 m. JurgiuiJ. Hoppenui restauravus šią salę, į ją buvo perkelta [[Joachimas Lelevelis|Joachimo Lelevelio]] knygų ir atlasų kolekcija (atitekusi Universitetui 1929 m., vykdant paskutinę profesoriaus valią<ref>{{Citation|last=|first=|title=Bulotaitė, Nijolė. Vilnius university / Nijolė Bulotaitė. Vilnius: Baltos lankos, 2007. 36 p.;}}</ref>). Tada salė pavadinta jo vardu, joje įrengta J. Lelevelio atminimui skirta ekspozicija.
 
==== Baltoji salė (senoji observatorija) ====
24

pakeitimai

Naršymo meniu

Vardų sritys

Variantai

Daugiau