Levas Vladimirovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Levas Vladimirovas (rus. Лев Иванович Владимиров, 1912 m. kovo 11 d., Telšiuose1999 m. vasario 20 d. Vilniuje) – vienas žymiausių XX a. Lietuvos knygotyros ir bibliotekininkystės specialistų, mokslininkas ir pedagogas, Jungtinių Tautų bibliotekos direktorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Peterburgo politechnikos instituto studento Ivano Vladimirovo ir stomatologės bajoraitės Stefanijos Daujotaitės šeimoje. Senelis iš tėvo pusės, Telšių gydytojas, tolstojininkas – davė vaikaičiui Levo Tolstojaus vardą ir visam gyvenimui įdiegė meilę šio rašytojo kūrybai. Romaną „Karas ir taika“ Levas buvo perskaitęs keliolika kartų, be to, ir paskutiniaisiais gyvenimo metais.

Anksti išmoko skaityti ir rašyti. Rašė lietuvių, rusų, anglų, vokiečių kalbomis, skaitė ir kalbėjo dar keliolika kalbų. Jau 19231924 m. talkino Šiauliuose motinos įkurtoje bibliotekoje – skaitykloje. Nuo tada pradėjo rinkti ir asmeninę biblioteką, kurioje, nepaisant patirtų praradimų, buvo sukaupęs apie 6000 knygų įvairiomis kalbomis ir įvairiausiomis temomis.

19321936 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo anglų ir vokiečių kalbas bei pedagogiką. Jam dėstė Vosylius Sezemanas, Levas Karsavinas, Mykolas Romeris, Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Vaclovas Biržiška. 19371940 m. Kauno ir Vilniaus universitetuose studijavo ekonomiką, studijas baigė 1946 m. 19411945 m. Antrojo pasaulinio karo dalyvis, 16-osios lietuviškos šaulių divizijos karininkas, mūšiuose buvo sunkiai sužeistas.

19451948 m. Valstybinio plano komisijos švietimo, kultūros ir mokslo skyriaus viršininkas, kreipėsi į valdžios įstaigas, siūlydamas pradėti rengti bibliotekų specialistus, įkurti Vilniaus bibliotekinį technikumą ir bibliotekininkystės specialybę Vilniaus universitete. 1948 m. pakviečiamas dėstyti Vilniaus universitete, kartu jam patikima vadovauti universiteto mokslinei bibliotekai. 19481993 m. (su 19641970 m. pertrauka) Vilniaus universiteto dėstytojas, 19521964 m. Bibliotekininkystės, 19701973 m. Bibliotekininkystės ir mokslinės informacijos katedros vedėjas, ją padalijus, 19731987 m. Mokslinės informacijos katedros vedėjas. Istorijos mokslų kandidatas (1965 m.), nostrifikuotas socialinių mokslų daktaras (1993 m.), profesorius (1980 m.).

Be to, 1948–1964 m. Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos, dvi kadencijas 19641967 ir 1967–1970 m. JT D. Hameršeldo bibliotekos Niujorke direktorius. Jo iniciatyva ir jam vadovaujant JTO bibliotekoje buvo atlikta svarbių pertvarkymų ir reikšmingų naujų darbų.

19661977 m. dalyvavo Tarptautinės bibliotekų asociacijos federacijos (IFLA) darbe. 1970–1973 m. šios organizacijos bibliotekininkų rengimo sekcijos sekretorius, 1972 m. federacijos Bibliotekininkystės mokyklų sekcijos pirmininko pavaduotojas, 1973–1977 m. pirmininkas. 1975 m. vieną šios sekcijos posėdžių savo iniciatyva surengė Vilniuje.

Nuo 1970 m. Vilniaus universitete dėstė bibliotekų, knygos istorijos, informatikos, JAV bibliotekų kursus ir kitas disciplinas. Vadovavo daugiau kaip 10 kandidatinių disertacijų, kelis dešimtmečius buvo mokslo darbų „Bibliotekininkystė ir bibliografija“, „Knygotyra“ , Knygų rūmų leidinių atsakinguoju redaktoriumi ar redkolegijos nariu.

Knygų medžiotojas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienas didžiausių Vilniaus universiteto bibliotekos, vadovaujamos L. Vladimirovo, rūpesčių buvo susigrąžinti carų į Rusiją iš Lietuvos išvežtas knygas ir muziejines kolekcijas. Vilniaus universitetui kadaise priklausiusių knygų ir muziejinių vertybių ieškojimas ir grąžinimas vyko daugiausia 19551958 metais. Iš įvairių Rusijos ir Ukrainos miestų (Maskvos, Leningrado, Kijevo, Charkovo, Odesos, Lvovo) bibliotekų jo dėka buvo grąžinta Lietuvai apie 15-18 tūkstančių retų knygų, tarp jų M. Mažvydo ir M. Daukšos katekizmai. Ne be pagrindo vieno vokiečio straipsnyje L. Vladimirovas buvo vaizduojamas kaip romantiškas nuotykių ieškotojas ir vadinamas knygų medžiotoju iš Vilniaus.

1956 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje lankęsis ukrainietis prof. Borovojus užsiminė vienoje Odesos bibliotekų matęs Mažvydo 1547 m. „Katekizmą“. 1997 m. gegužės 7 d. laikraštyje „Lietuvos aidas“ L. Vladimirovas pasakojo, kad sužinojęs, jog Odesos universiteto retų spaudinių skyriaus vedėja yra žydė, į Odesą pasiuntė tos pačios tautybės savo asistentę, kuri greitai surado bendrą kalbą su skyriaus vedėja. Dar reikėjo A. Sniečkaus skambučio Ukrainos komunistų partijos CK pirmajam sekretoriui. Jei ne L. Vladimirovas, galbūt 1997 m. M. Mažvydo „Katekizmo“ 450 metų jubiliejų būtume minėję neturėdami pirmosios lietuviškos knygos originalo.

Sėkmingos buvo L. Vladimirovo paieškos ir Maskvoje. Iš V. Lenino bibliotekos Vilniaus universitetui buvo perduotas M. Daukšos 1595 m. „Katekizmas“ – pirmoji knyga, išspausdinta Vilniuje lietuvių kalba (vienintelis pasaulyje žinomas šios knygos egzempliorius), taip pat žymaus baltarusių humanisto Pranciškaus Skorinos 1525 m. išleistasis Vilniuje „Apaštalas“ – antroji Vilniuje, o kartu ir visoje buvusios Rusijos imperijos teritorijoje išspausdinta knyga. Iš Maskvos Centrinio senų aktų valstybinio archyvo pavyko gauti K. Sirvydo trikalbio (lenkų-lotynų-lietuvių) žodyno „Dictionarium trium linquarum“ 1642 m. leidimą, kurio neturėjo nė viena XIX–XX a. Lietuvos biblioteka.

1970 m. nustatė, kad lietuvis John Lettou XV a. buvo pirmasis Londono spaustuvininkas.

Niujorke[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

L. Vladimirovo vadovaujama JTO biblioteka pradėjo vykdyti savo dokumentinės informacijos kompiuterizavimo programą ir per tuos kelerius metus įspūdingai ją išplėtojo. Įdiegtos įvairios mechanizavimo ir automatizavimo naujovės. Vienas iš svarbių bibliotekos vadovo nuopelnų buvo JTO dokumentų depozitinių bibliotekų plėtimas.

Pradėjęs darbą Dago Hamaršeldo bibliotekoje, L. Vladimirovas susipažino su JTO depozitinių bibliotekų sistema. Tuo metu buvo manoma, kad TSRS nebūtina steigti naujas depozitines bibliotekas, kurios tarptautinių organizacijų dokumentus ir kitus leidinius padarytų prieinamus didesniam gyventojų skaičiui, nes JTO ne visada pritarė Sovietų Sąjungos vidaus ir užsienio politikai. JTO bibliotekos direktoriui L. Vladimirovui teko įdėti nemažai pastangų, kad būtų išplėstas JTO depozitinių bibliotekų skaičius TSRS. Nepaisant Užsienio reikalų ministerijos biurokratų pasipriešinimo, Lietuva vienintelė iš Sovietų Sąjungos respublikų (išskyrus Ukrainą ir Baltarusiją, kurios buvo JTO narės) 1965 m. birželio 17 d. gavo teisę turėti JTO dokumentų depozitinę biblioteką. Vilniaus universiteto biblioteka buvo pripažinta depozitine visam TSRS Pabaltijo regionui, todėl pagerbiant profesoriaus atminimą 2000 m. JTO depozitinei skaityklai suteiktas Levo Vladimirovo vardas.

Kai 1970 m. L. Vladimirovas baigė dviejų terminų JTO bibliotekos direktoriaus kadenciją, tuometinis JTO Generalinis sekretorius U Tanas asmeniškai padėkojo jam už reikšmingą įnašą į šios organizacijos veiklą.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje ir užsienyje paskelbė daugiau kaip 350 mokslinių straipsnių. Pagrindinės mokslo tiriamosios veiklos kryptys: mokslo ir kultūros, knygos ir bibliotekininkystės veiklos istorija, bibliotekinės ir informacinės veiklos modernizavimas, bibliotekų kadrų rengimas.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Pranciškus Skorina – Vilniaus spaudos pradininkas (1958 m.),
  • Vilniaus universiteto istorija (19761979 m., t. 1–3, 1981 m. kartu su kitais autoriais gavo respublikinę premiją).
  • Knygos istorija (1979, perdirbtas leidimas rusų kalba 1988 m.),
  • Ivanas Fiodorovas kultūros raidoje (1983 m.),
  • Pranciškus Skorina: Pirmasis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės spaustuvininkas (1992 m.),.
  • Vienuolynų ir bažnyčių bibliotekos Lietuvoje (iki 1800 m.) ,
  • Knygos prekybos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII amžiuje metmenys,
  • Lietuvos bibliofilija XIX amžiuje ,
  • Lietuviška protestantų knyga Lietuvos ir pasaulio bibliotekose,
  • Raštai (2000 m.).
  • Knygos istorija. XVIII amžius (2011 m.).


Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]