Jurgis Lebedys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jurgis Lebedys
Gimė: 1913 m. sausio 12 d.
Devynduoniai, Gudžiūnų valsčius
Mirė: 1970 m. liepos 12 d. (57 metai)
Ščiurys, Molėtų raj., palaidotas Devynduoniuose
Veikla: Lietuvos literatūros istorikas, vienas žymiausių senosios lietuvių literatūros ir kultūros tyrinėtojų.

Jurgis Lebedys (1913 m. sausio 12 d. Devynduoniai, Gudžiūnų valsčius – 1970 m. liepos 12 d. Ščiurys, Molėtų raj., palaidotas Devynduoniuose) – Lietuvos literatūros istorikas, vienas žymiausių senosios lietuvių literatūros ir kultūros tyrinėtojų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1937 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 19371940 m. Utenos gimnazijos mokytojas, 19401941 m. Skuodo gimnazijos direktorius. Antrojo pasaulinio karo metu naciams okupavus Lietuvą suimtas, kalintas Kretingoje ir Dimitravo priverčiamojo darbo stovykloje. 1941 m. pabaigoje paleistas. 19421944 m. mokytojavo Utenos gimnazijoje, 19441946 m. – Panevėžio mokytojų seminarijoje. 19461948 m. Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių literatūros instituto bendradarbis. Nuo 1946 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, 19531954 m. ir 19671970 m. Lietuvių literatūros katedros vedėjas. 1966 m. filologijos mokslų daktaras, 1968 m. profesorius.[1]

Darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visus senuosius raštus leido autentiškus ir transponuotus į dabartinę kalbą. Ieškodamas lietuvių folkloristikos ištakų iš Mažosios Lietuvos XVII a.-XVIII a. leidinių, gramatikų, žodynų, etnografijos veikalų išrinko lietuviškus priežodžius, patarles, mįsles, minkles, frazeologizmus ir paskelbė juos knygoje „Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.: Priežodžiai, patarlės, mįslės“ (1956 m.). Su Kostu Korsaku suredagavo „Lietuvių literatūros istorijos chrestomatiją: Feodalizmo epocha“ (1957 m.) Išleido Saliamono Slavočinskio 1646 m. giesmyno fotografuotinį leidimą su plačia įvadine studija ir išsamiais komentarais (1958 m.) Su J. Palionių paskelbė studiją „Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas“ (1964 m.) Jo mokslo darbams, paremtiems gausia archyvine medžiaga, būdinga tiksli faktografija, kultūrologinis literatūros įprasminimas, preciziška tekstų analizė.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Simonas Stanevičius. „Pasakėčios“ (1948 m.), „Dainos žemaičių“ (1954 m.), Raštai (1967 m.)
  • Simonas Stanevičius (monografija, 1955 m.)
  • Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII amžiuje (1956 m.)
  • Mikalojus Daukša (monografija, 1963 m.)
  • Mikalojaus Daukšos bibliografija (1971 m.)
  • Lituanistikos baruose (studijų ir straipsnių rinkinys 2 t., 1972 m.)
  • Kaip studijuoti (metodinė priemonė studentams, 1971 m.)
  • Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime (nebaigta, 1976 m.) ,
  • Senoji lietuvių literatūra (paskaitos, 1977 m.)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Juozapas Girdzijauskas. Jurgis Lebedys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 654 psl.
  • Profesorius Jurgis Lebedys. Vilnius, 1983.