Saracėnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Saracėnas. 1869 m. paveikslas

Saracėnai – egzonimas, kuriuo senovės romėnai vadino arabus, beduinus. Viduramžiais šis pavadinimas imtas taikyti visiems musulmonams, ne tik arabams, praktiškai tapo žodžio „musulmonas“ sinonimu.

Vienas anksčiausių šio žodžio paminėjimų randamas Ptolemėjaus „Geografijoje“ – Sarakenoi įvardinami žmonės, gyvenantys Arabijos pusiasalio šiaurės vakaruose, tačiau skirtingi nuo arabų. Vėlesniuose antikos ir Bizantijos istorikų veikaluose saracėnų apibrėžimas skiriasi, tačiau dažniausiai apibūdinami kaip klajokliai dykumų plėšikai. Grožinėje literatūroje saracėnais pradėtos vadinti įvairios Artimųjų Rytų tautos, tarp jų ir arabai. Į vakarų Europą šis terminas išplito Bizantijos laikais, o ypač – prasidėjus kryžiaus žygiams. Juo vadinti visi musulmonai, pvz., ne arabai gyvenę Sicilijoje, pietų Italijoje.

Termino kilmė nėra žinoma. Spėjama, kad šis žodis galėjęs kilti nuo arabų kalbos žodžio šarki, reiškiančio „rytinis“. Krikščionys aiškino, kad saracėnai reiškia „kilę ne iš Saros“, pagal musulmonų tradiciją save kildinti iš Izmaelio.

Kiti artimi saracėnų sinonimai buvo maurai (juo įvardinti šiaurės vakarų Afrikos ir Iberijos musulmonai), išmailitai, mahometonai.