Heraklis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Graikų mitologija
Apollo Artemis Brygos Louvre G151.jpg
Graikų dievai
Pirmapradžiai dievai
Olimpo dievai | Titanai
Mūzos | Nimfos


Mitinės būtybės
Pusdieviai | Trojos karas
Odisėja | Argonautika

Heraklis (gr. Ἡρακλῆς, hêraklês; pagal lotynišką tradiciją taip pat vadinamas Herkuliu) graikų mitologijoje – mitinis didvyris ir pusdievis. Heraklis buvo Dzeuso (romėnų Jupiterio) ir mirtingosios Alkmenės (Persėjo anūkės), Tėbų karaliaus Amfitriono žmonos, sūnus. Turėjo netikrą brolį Ifiklą, kuris buvo Alkmenės ir Amfitriono sūnus.

Turėjo sūnų Hilą, kurį išaugino Aigimijus, atsidėkodamas, kad Heraklis įveikė lapitus.

Heraklis buvo garsiausias iš mitinių graikų didvyrių, pasižymėjęs antžmogiška galia, jam buvo skirta nemažai senovės graikų legendų ir pasakojimų. Heraklis išgarsėjo savo 12 žygdarbių, kuriuos atliko vykdydamas Tiro (Mikėnų) karaliaus Euristėjo duotus darbus. Jau kūdikystėje pasižymėjo išskirtine jėga – jis uždusino dvi gyvates, kurios buvo atšliaužusios jį pasmaugti.

Heraklio pradėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Heraklio atsiradimas buvo neatsitiktinis – Dzeusas ruošėsi dievų ir nemirtingųjų gigantų kovai, o pusdievis Heraklis galėjo padėti šioje kovoje su Gajos sūnumis. Kartą Amfitrionas išvyko į žygį prieš leukadiečius. Pasinaudodamas tuo Dzeusas pasirodė Amfitriono pavidalu ir permiegojo su Alkmene. Grįžtančiam Amfitrionui apie tai pranešė pats Dzeusas, kuris pareikalavo susitaikyti su šiuo įvykiu ir nekaltinti žmonos.

Heros prakeikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Deivė Hera, nekentusi Dzeuso sūnaus, pasiuntė Herakliui ligą. Jis išprotėjo. Apimtas beprotystės priepuolio, Heraklis užmušė visus savo ir brolio Ifiklo vaikus. Praėjus priepuoliui, jis labai sielvartavo dėl to, kas atsitiko. Apsivalęs nuo netyčinės žmogžudystės, Heraklis iškeliavo į šventuosius Delfus. Čia jis norėjo paklausti dievo Apolono, ką jam daryti. Apolonas liepė Herakliui vykti į jo protėvių gimtinę Tirintą ir dvylika metų tarnauti Euristėjui. Pitijos lūpomis Lėtonės sūnus išpranašavo Herakliui, jog jis taps nemirtingu, jei atliks Euristėjaus įsakymu dvylika žygdarbių. Heraklis nuvyko pas Euristėją – Mikėnų karalių – tarnauti ir turėjo atlikti 12 žygdarbių.

12 žygdarbių[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Heraklio žygdarbiai.
Atėnė sveikinasi su Herakliu. Raižinys ant graikiškos vazos rastos Etruskų Italijoje.
  1. Užmušti Nemėjos liūtą ir atnešti liūto kailį.
  2. Užmušti Lernos hidrą.
  3. Pagauti Kerinėjos auksaragį danielių ir gyvą atvesti į Mikėnus. (Kai kur nurodoma, kad, tai 4 žygdarbis, o 3 žygdarbis – išgaudyti Stimfalo variakojus paukščius)
  4. Atnešti gyvą Erimanto šerną. (Kitur šis žygdarbis yra 5) Šernas niokojo Psofidės apylinkes.
  5. Per dieną išmėžti Augėjo tvartus (kitur tai 6 žygdarbis).
  6. Heraklis turėjo užmušti Stimfalo paukščius (kitur tai 3 žygdarbis).
  7. Atvesti į Mikėnus Kretos jautį, kurį buvo pasiuntęs Poseidonas.
  8. Atvesti Euristėjui arklius – žmogėdras (žr. Diomedo arkliai), kurie buvo pas Trakijos karalių Diomedą.
  9. Parnešti amazonių karalienės Hipolitės juostą, nes Euristėjo duktė labai norėjo ją turėti.
  10. Parvaryti Geriono purpurines karves.
  11. Atnešti aukso obuolį iš hesperidžių sodo (kitur tai 12 žygdarbis).
  12. Atvesti trigalvį šunį Cerberį iš požemio pasaulio (kitur tai 11 žygdarbis).

Atlikus dvyliktą žygdarbį, Heraklio tarnyba pas Euristėją baigėsi. Kai kur graikų liaudies padavimuose minimas ir tryliktasis Heraklio žygdarbis – per vieną naktį atimti nekaltybę trylikai nekaltų mergelių.

Gigantomachija[taisyti | redaguoti kodą]

Heraklis padėjo Olimpo dievams kovoti su gigantais. Dzeusas pasiuntė Atėnę, kad ši pakviestų Heraklį į sąjungą su dievais. Heraklis pirmasis paleido strėles į Alkionėją, bet šis buvo gimtojoje žemėje, ir Heraklis negalėjo jo nukauti. Tada, Atėnei patarus, Heraklis išviliojo Alkionėją iš Palenės, ten gigantas neteko nemirtingumo, ir Heraklis galėjo jį užmušti. Efialtui vieną akį peršovė Apolonas, kitą – Heraklis. Heraklis taikliom strėlėm nušovė gigantus, likusius po Dzeuso žaibų puolimų.

Kituose mituose[taisyti | redaguoti kodą]

  • Heraklis išgelbėjo ir Admetui sugrąžino jo žmoną Alkestidę, kuri buvo pasirengusi mirti vietoje jo, nes Apolonas taip buvo pažadėjęs. Heraklis patykojo ir pagavo prie Alkestidės kapo atėjusi jos sielos paimti Tanatą. Taip buvo išgelbėti karalius Admetas ir jo žmona AlkestidėFerajos Tesalioje. Ši Alkestidės išgelbėjimo versija minima Euripido tragedijoje „Alkestidė“.
  • Septyneto žygio prieš Tėbus vientelis dalyvis Adrastas išsigelbėjo, nes jis turėjo Heraklio jam padovanotą stebuklingą žirgą Arejoną[1], Demetros pagimdytą nuo Poseidono.
  • Paprašius Aigimijui įveikė lapitus, tačiau atsisakė pažadėtos 1/3 jo karalystės.

Heraklio mirtis[taisyti | redaguoti kodą]

Heraklis pamatė kentaurą Nesą mėginantį išprievartauti jo žmoną Dejanirą ir iš kito upės kranto iššovė nuodingą strėlę Nesui į krūtinę. Prieš mirdamas Nesas pasakė Dejanirai, kad jo kraujas užtikrins, jog Heraklis liktų jai amžinai ištikimas. Ji patikėjo Neso melu, suvilgdė Heraklio marškinius ir davė vyrui apsivilkti. Vėliau pamatė, kad kraujas yra nuodai, bet jau buvo per vėlu. Jis gulėjo ant žemės ir raitėsi iš skausmo deginamas nuodų. Po mirties paimtas į dangų už savo gerus darbus tapo žvaigždynu.


Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Apoldoras III 6, 1-2 ir Higinas, „Fabula“ 69


Commons-logo.svg Vikiteka: Heraklis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Graikų mitologija
Sandro Botticelli - La nascita di Venere - Google Art Project - edited.jpg
Didvyriai

Pirmapradžiai dievai - Olimpo dievai - Titanai - Mūzos - Nimfos - Fantastinės būtybės
Pusdieviai - Trojos karas