Iracionalumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Iracionalumas – tai, kas anapus racionalumo, kas neapibrėžiama protu, prasme. Iracionalumas yra būties faktorius, kuris gali būti nustumiamas vis toliau pateikiant vis sudėtingesnį protingą paaiškinimą, bet kuris galiausiai dėl to paaiškinimą taip sukomplikuoja, kad jis viršija protingo suvokimo galią ir taip pasiekia jo ribas anksčiau, nei spėja pasaulio visumą aprėpti proto dėsniais.

Anot Karlo Gustavo Jungo, visiškas racionalumas yra utopija arba idealas, nes tik tariamą objektą galima apmąstyti racionaliai – jame nėra nieko kita, nei įdėjo protas. Tuo tarpu bet kas empiriško savyje turi iracionalumą, nes net moksliškai tyrinėjant empirinius objektus, jie iš tiesų racionaliai apribojami, atmetant tai, kas atsitiktina, t. y., iš esmės nagrinėjama ne objekto visuma, o tik racionaliam nagrinėjimui pateikta dalis. Iracionalumui priskirtinas atsitiktinumas, nors po fakto jam gali būti sukurta racionali paaiškinimų seka.

Pabrėžiama, kad iracionalūs sprendimai dažnai gali psichologiškai pagelbėti tais atvejais, kai racionalus protavimas būna ribotas. K. G. Jungas su iracionaliumu sieja tokias priešybes apjungiančias idėjas kaip dievas, brahmanas, dao.[1] Religijotyrininkas Rudolfas Otas religinį išgyvenimą kaip pat aiškina kaip iracionalų (žr. numinoziškumas).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Carl Gustav Jung. Psichologiniai tipai. Vilnius: Margi raštai, 2013.