Dievas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Romėnų dievo Jupiterio statula Luvre
Šis straipsnis yra apie bendrą dievo sąvoką. Apie konkrečios religijos Dievą skaitykite atskiruose straipsniuose.
Apie baltų mitologijos dangaus dievą – Dievas.

Dievas daugelyje religinių ir mitinių sistemų yra antgamtinė esybė, garbinimo ir tikėjimo objektas, dievai yra bene svarbiausi mitologinių sistemų veikėjai.

Dievo samprata Vakarų religijotyroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – religijotyra.

Pačiose archajiškiausiose mitologinėse sistemose dievai išreikšti menkai arba jų visai nėra. Vėliau išsivysto tokios mitologinės sistemos, kuriose veikia daug dievų (politeizmas) arba vienintelis dievas (monoteizmas). Dievo kilmės klausimas bandomas atsakyti įvairiai. Teologiniu požiūriu, dievas pažintas pirmųjų žmonių betarpiškai, per dievo apsireiškimą (žr. teofanija, hierofanija). Dalis vakarų mokslinių-filosofinių krypčių (pvz., Vienos mokykla) remdamasi šiuo požiūriu išvystė „pramonoteizmo“ teoriją, kuri teigia, kad net pačios seniausios, archajiškiausią gyvenseną išlaikiusios tautos jau turėjo vienatinio dievo įvaizdį. XIX a. ypač paplito ir iki šiol plačiai tebegyvuoja mitologinės mokyklos (Maksas Miuleris, J. Grimas ir kt.) pasiūlyta teorija (žr. gamtameldystė), kad dievai yra personifikuotos gamtos galios, dangaus kūnai ir reiškiniai (dangus, perkūnija, saulė, mėnuo ir kt.). Jų manymu, senovės žmonės nesuprato dangaus kūnų judėjimo, atmosferinių reiškinių, gaivalų priežasties ir juos garbino kaip antgamtiškas, galingas būtybes, bei siekė jų prielankumo; vėliau šis gamtos galių nyksta, o dievai palaipsniui „nusileidžia“ ant žemės, virsta žmogiškomis ar gyvūniškomis būtybėmis, tampa epų ir pasakų veikėjais. Jau XIX a. pab. šis įsivaizdavimas susilaukė kritikos po to, kai etnologų buvo rasta, kad po „dangiškąja“ indoeuropiečių mitologija glūdi daug gilesnis senųjų tautų mitologinis sluoksnis.

XIX a. evoliucionistinės krypties tyrinėtojai (E. Teiloras. Dž. Lebokas, J. Lipertas ir kt.) didžiųjų dangiškųjų dievų bei monoteizmo atsiradimą aiškino kaip vėlyviausią religinės–mitologinės minties raidos etapą. Šios krypties atstovai dievus dažnai traktavo euhemeristiškai (dievai kaip sudievinti protėviai), dalis tyrinėtojų (G. Spenseris) išvystė „manizmo“ sampratą (dievai kaip „manos“, t. y., galios, jėgos apraiškos). Kitokį požiūrį pateikė Džeimsas Freizeris: pasak jo, žmogaus sąmonėje mintis apie dievą atsirado tada, kai jis pradėjo nebetikėti galimybe magijos būdu paveikti išorinį pasaulį ir turėjo pripažinti, kad yra už jį aukštesnės galios, valdančios pasaulį. Pasak vokiečių etnografo K. Prioiso, dievas – tai įkūnyti maginiai aktai, „veikliosios substancijos“, kurios lyg ir „paveržia sau daugelio kitų substancijų stebuklingas veikas“. Panašią mintį iškėlė kitas vokietis G. Uzeneris, kuris manė, kad senovės žmogus, nuolat bijodamas visko, kas nežinoma, įvaizdino ir sudievino kiekvieną atskirą jį supančio pasaulio veiksmą ir reiškinį; taip pradžioje atsirado „akimirkos“ dievai, vėliau – rūšiniai arba „išskirtiniai“. Pradžioje dievų vardai tebuvę epitetai, vėliau, užmiršus tų vardų reikšmę, jie nusistovėję kaip dievavardžiai, taip susiklostę antikinio pobūdžio dievų panteonai.

Froidizmas dievo paveikslą laikė žiauraus tėvo paveikslo sublimacija (Froido nuomone, kiekvienas dievą susikuria pagal savo tėvo įsivaizdavimą), o deivės-motinos – motinos paveikslo sublimacija. Kitą reikšmingą teoriją iškėlė prancūzų sociologas Emilis Diurkheimas, pasak kurio – dievas yra visuomeninių bet nesuprantamų galių, veikiančių žmogų, atspindys. Kiekvienu bruožu visuomenė atitinka jos pačios dievo įsivaizdavimą.[1]

XX a. pr. vokiečių religijotyrininkas Rudolfas Otas dievo pajautą laikė neracionaliu, neįžodinamu reiškiniu, pasak jo, dievo suvokimas ateinąs per ypatingus šventybės (sacrum) išgyvenimus, kuris jis pavadino „numinoziniais“. Oto teoriją iš dalies toliau tęsė XX a. vid. iškilusios hermeneutinės-fenomenologinės krypties religijotyrininkai (Mirčia Eliadė, Džozefas Kempbelas) bei psichoanalitinės–neofroidistinės krypties mokslininkai (Karlas Gustavas Jungas, Erichas Fromas) – jie buvo linkę traktuoti dievus kaip tam tikras galingas idėjas ar simbolius, sąmoningai sunkiai suvokiamus ir paprastai veikiančius pasąmoningai.[2]

Dievai mitologijose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dievo paveikslai išvystytose religinėse-mitologinėse sistemose itin sudėtingi tiek struktūriškai, tiek dėl juose persipynusių dalių, bet dauguma jų savo šaknimis giliai siekia pirmykščius laikus. Ikiklasinės sanklodos visuomenėse dievų paveikslas nežinomas arba neryškus, ten vyrauja tikyba demonais, dvasiomis ir pan., o dievo sampratos greičiau tėra užuomazgos. Vienas seniausių dievo paveikslo šaltinių – kultūrinio didvyrio mitologema. Kultūriniai didvyriai kaip ir vėlesni sutverėjai šiaip ar taip yra „veikėjai“, jiems priskiriami kokie nors tvėrimo, sutvėrimo veiksmai, kad ir patys paprasčiausi. Vėliau dievai taip pat dalijasi „veiksmais“, nors, kaip rodo etnologiniai duomenys, sudėtingesnėse sistemose jų „veikimas“ įgija antraplanį vaidmenį. Pvz., itelmenai, viena seniausių Sibiro tautų, pasaulio sutverėju ir kūrėju laikomo Kutcho ne tik kad negarbino, bet priešingai – jis būdavo koneveikiamas, nes labai jau prastai sutvėręs žemę – pridaręs kalnų, taigą, prarajas, ugnikalnius. Kai kuriose mitologijose dievas-sutverėjas suvokiamas kaip būtybė, praradusi susidomėjimą kadais savo sukurtu pasauliu ir žmonija (deus otiosus), todėl į jį beprasmiška kreiptis su maldomis ir prašymais. Tokių „atitolusių dievų“ paveikslai ypač būdingi Afrikos tautų mitologijai. Daugelio indėnų tautų mitologijoje dievas-sutverėjas taip pat neatlieka svarbaus vaidmens arba jo visai nėra.

Vienas iš kitų svarbių dievo paveikslo šaltinių – dvasia-vadovė ir ganytoja iniciacijų apeigų metu. Šios dvasios vardu inicijuotiesiems būdavo skelbiami genties įstatymai, elgesio normos, priesakai dėl paklusnumo senoliams, dėl santuokinių santykių. Šis viršiausiojo genties dorovės prievaizdo paveikslas, nešantis didelį religinį-ideologinį krūvį, panašu, sudarė sąlygas susidaryti sudėtingesniam genties, tautos dievo vaizdiniui. Seniausiųjų dievų gamtiški bruožai (sąsajos su dangaus kūnais ir reiškiniais) ankstyvojoje istorinėje raidoje, panašu, neatliko svarbaus vaidmens. Tais atvejais, kai senosios tautos turi gamtiškais bruožais išreikštus dievus, jie dažniausiai susiję su žmogui pavojingais, šiurpiais gaivalais arba su ūkine veikla, tiesiogiai susijusia su gamta (medžioklė, žvejyba, derlingumas). Pvz., andamanų mitologijoje dievas Pulugu susijęs su kasmetinių musoninių audrų griaunamąja galia, tungūzų-mandžiūrų Buga – žvėrių piemuo, medžioklės globėjas.

Daugiau ar mažiau susirutulioję dievų paveikslai atsiranda klasinėse visuomenėse. Dažnai tokiu laikotarpiu iškyla genties dievas, kurio vardu kaunamasi su kitomis gentimis, jis laikomas genties globėju, vedliu, karvedžiu. Jis veikia kaip genties sutelkėjas, užkariautos gentys priverčiamos pripažinti jo viršenybę. Tokius dievus turi karingos tautos – masajai (Ngajus), ašančiai (Tando), fidžiečiai mbau (Ndengėjus). Panašu, kad Mezoamerikos dievai Uicilopočtlis, Teskatlipoka, Icamna, Kukulkanas taip pat buvo genčių dievais, lygiai taip daug keltų genčių turėjo savo dievus (aloborgai Alobroksą, aramikai Aramą, arvernai Arvernoriksą, briksantai Briksantosą, deksivatai deivę Deksivą, vokontai Vokontiją ir kt.). Pasak vienos teorijos, skirtingomis gentims susijungus į valstybę, tų genčių dievai įjungiami į bendrą dievų panteoną. Pavyzdžiui, daugybė Senovės Egipto dievų pradžioje buvo vietinių nomų dievybėmis, ir net centralizavus valstybę, jie išlaikė ryšius su savo „kilmės vieta“. Svarbiausia panteono dievybe tampa galingiausiojo nomo dievas. Panašiai dievų panteonai klostėsi ir senovės Mesopotamijoje. Senovės graikų, o juo labiau romėnų dievai labai įvairios kilmės – vieni jų ateina iš indoeuropietiškosios mitologijos lauko, o kiti – perimti iš seniau tose vietose gyvavusių tautų (Kretos-Mikėnų, Mažosios Azijos tautų, etruskų). Tačiau ir antikinės Europos civilizacijoje dažnai išlieka ryškus tam tikro dievo santykis su jo kilmės vieta (pvz., Atėnų Atėnė, Mikėnų Hera, Arkadijos Artemidė, Epidauro Asklepijus). Centralizuotose valstybėse dievai susiejami su valstybe – valdovas laikomas dievų pateptuoju, dievo sūnumi, iš dievų genealogijas veda kilmingųjų giminės, dievams paskirstomos veiklos sritys. Tiesa, tokie „valstybiniai panteonai“ galėjo gerokai skirtis nuo plačiosios liaudies mitologijos, kur dievai būdavo suvokiami stichiškiau, savaip perprantami. Liaudies mitologijoje ypač didelę svarbą turėjo mirštančio ir prisikeliančio dievo motyvas (egiptiečių Ozyris, babiloniečių Tamūzas, sirų Adonis, frygų Atis, frygų-trakų Dionizas ir kt.).

Nors iš esmės visose senųjų civilizacijų religijose sutinkamas politeistinis modelis, santykis tarp politeizmo ir monoteizmo dažniausiai nebūdavo griežtas: dažnai iš dievų tarpo būdavo išaukštinamas vienatinis Dievas arba visų dievų paveikslai suvedami į vienatinį Dievą (pvz., indų mitologijoje, ne taip ryškiai egiptiečių, graikų, japonų, babiloniečių mitologijose). Dogmatinė monoteizmo samprata atsirado abraominėse religijose – judaizme, islame ir krikščionybėje, tiesa, pastaroji buvo mažiau radikali ir pripažino Dievą apsireiškiant trimis hipostazėmis (Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia).[3]

Filosofiniai Dievo neakivaizdumo aiškinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Imanuelis Kantas „Praktinio proto kritikoje“ teigia, jog akivaizdžiai ir neabejotinai parodydamas savo buvimą Dievas atimtų iš žmogaus realią kūrybos ir apsisprendimo laisvę. Dorai ir sąžiningai besielgiančių, Kanto nuomone, būtų absoliuti dauguma, tačiau taip elgiamasi būtų tiesiog iš baimės ir noro įsiteikti. Tokį baime ir nauda paremtą keliaklupsčiavimą nelabai vertina net ir žemiški vadovai.

Tikrieji vertingų poelgių motyvai (Kanto nuomone) turi išplaukti iš filosofiškai įsisąmoninto suvokimo, jog bet kuri protinga būtybė privalo elgtis taip, kad toks elgesys (tos būtybės nuomone) galėtų būti visuotinė elgesio norma. Šis principas (Kanto vadinamas kategoriniu imperatyvu) Kristaus yra minimas kaip „aukso taisyklė“. Šią universalią taisyklę, filosofo nuomone, bet kuris mąstantis žmogus gali nesunkiai atpažinti kaip vertingą ar net ir atrasti pats.

Kategorinis imperatyvas palieka daug daugiau laisvės ir alternatyvių galimybių nei baime pagrįstas kokio nors daugelio punktų dorovinio kodekso laikymasis. Kad žmonės mažiau bijotų mąstyti ir rinktis, Dievas savo egzistenciją leidžia tik neaiškiai numanyti.

Baigdamas Kantas teigia, jog šiuo „Dievas kai kada vertas pagarbos ne vien už tai, ką jis mums davė, bet ir už tai, ko nepanoro duoti“.[4]

Galimi požiūriai į Dievą, dievus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Antiteizmas mano, jog tikėjimas į Dievo buvimą yra žalingas ir aktyviai kovoja prieš visas be išimties religijas.
  • Ateizmas yra netikėjimas, Dievo ar dievų egzistavimu.
  • Atvirasis teizmas yra panašus į teizmą, tačiau teigia, jog dėl laiko prigimties Dievas negali numatyti ateities.
  • Deizmas teigia, jog Dievas sukūrė pasaulį, tačiau nesikiša į tolesnę jo raidą.
  • Monoteizmas teigia, kad yra tik vienas Dievas.
  • Panteizmas teigia, jog Dievas yra Visata (arba Gamta) ir Visata (Gamta) yra Dievas. Neretai papildomai aiškinama, jog Dievas turi savyje, bet nėra lygus Visatai.
  • Politeizmas teigia, kad yra daug dievų, kurie atlieka skirtingas funkcijas.
  • Teizmas mano, jog Dievas ne tik sukūrė pasaulį, bet ir aktyviai dalyvauja jame, būdamas visur ir galėdamas viską.

Galimi požiūriai į Dievo ketinimus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Euteizmas teigia, jog Dievas egzistuoja ir jo ketinimai geri. Taip mano dauguma įprastinių tikėjimų.
  • Diteizmas teigia, jog Dievas egzistuoja, tačiau jo galutiniai ketinimai nėra geri. Diteizmas gerai žinomas kaip grynai filosofinė teorija, tačiau taip tikinčių religinių bendruomenių praktiškai nėra.
  • Nonteizmas yra tikėjimas, kad Dievo nėra, arba jis laikomas labai abstrakčiu (jam nesimeldžiama, jis negarbinamas). Būdinga filosofinėms religijoms budizmui, konfucionizmui.

Žodžio kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visomis baltų kalbomis Dievas vadinamas tuo pačiu žodžiu: lietuviškai „dievas“, latviškai „dievs“, prūsiškai „deiws“. Tai labai senas indoeuropietiškas žodis, kurį yra išlaikiusios ir kitos indoeuropiečių kalbos, pavyzdžiui, lotynų „deus“, senovės indų (sanskrito) „devas“. Rekonstruojama praindoeuropietiška forma „deivos“ yra kilusi iš šaknies „dei-/di-“, reiškiančios „šviesti, skaisčiai spindėti“, pavyzdžiui, sanskrito (t. y. senovės indų) „di – de – ti“ – „žiba, šviečia“. Tą pačią šaknį turi daugelio kalbų žodžiai, reiškiantys „dieną“. Be to, šitą šaknį dar turi būdvardžiai: lietuvių „dailus“, latvių „daiļš“, lietuvių „didis“, „didelis“, latvių „dižs“, „dižens“, lietuvių „didus“, latvių „dižens“.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Мифы народов мира. Боги , С. А. Токарев – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
  2. „Jung’s regret over “I don’t need to believe, I know.”“. Practical Insights. Suarchyvuotas originalas 2016-04-15. Nuoroda tikrinta 2016-11-13. 
  3. Мифы народов мира. боги , Токарев С. А. – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
  4. I. Kantas. Praktinio proto kritika. – Vilnius, Mintis, 1987

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose