Koranas

Koranas (dar rašoma Kuranas^[1], arab. القرآن = al-Qur’ān 'skaitymas') – islamo išpažinėjų pagrindinė religinė knyga. Ji yra religinių – dogminių, mitologinių ir teisinių tekstų rinkinys. Korano ir sunos religinės, dorovinės, buitinės ir teisinės normos sudaro rašytinės musulmonų teisės, šariato, pagrindą. Musulmonai teigia, kad Koranas yra prieš visus amžius buvęs, nesukurtas Alacho žodis, per arkangelą Gabrielių pranašui Mahometui perduotas kaip apreiškimas.^[2]

Žodžio kilmė

Naujasis šventraštis buvo pavadintas qur’an – tai reiškia „deklamavimas“, nes tikintieji, kurių dauguma (taip pat ir pats pranašas Mahometas) buvo beraščiai, jį išmokdavo klausydamiesi balsiai skaitomų jo skyrių – surų. Arabiškai qara’a reiškia „skaityti“.

Sandara

Pagal sunitų naudojamą versiją, Koranas suskirstytas į 114 surų, pagal šiitų – į 115 surų, išdėstytų teksto apimties mažėjimo tvarka – nuo ilgiausios iki trumpiausios (išskyrus įžanginę surą). Tokią surų tvarką nustatė Korano kanonizuotos versijos rengimui vadovavęs raštininkas Zeidas ibn Sabitas. Pats Mahometas per visą 22 metų pranašavimo laikotarpį nėra užrašęs nė vieno apreiškimo ir nėra užfiksuota, kad būtų siūlęs sudaryti pavyzdinį surų sąrašą. Mahometo amžininkai Korano suras pradėjo užrašinėti dar jam esant gyvam, tačiau tik po jo mirties, pirmojo kalifo Abu Bakro nurodymu, jos buvo pradėtos rinkti ir dėti į vieną rinkinį.

Galutinis Korano tekstas buvo patvirtintas 652 m., praėjus 20 metų po Mahometo mirties, valdant trečiajam kalifui Usmanui. Dalis surinktų surų, kurios Korano sudarytojo Zeido ibn Sabito manymu buvo „netinkamos“ arba kėlė prieštaravimus – sudegintos. Šis poelgis išprovokavo dalies musulmonų bendruomenės nepasitenkinimą ir prisidėjo prie vėliau įvykusio vidinio ginkluoto musulmonų konflikto bei islamo skilimo.

Pagal paskelbimo vietą, skiriamos Mekos suros (90 pirmųjų) ir Medinos suros (24 likusios). Mekos suros, kurios buvo skelbtos Mahometo kovos dėl islamo įsigalėjimo metu (610–622 m.), yra daugiau religinio, Medinos suros (po 622 m.) – teisinio turinio.

Koranas leidžia poligamiją (daugpatystę) – vyrai gali turėti iki keturių žmonų su sąlyga, kad elgsis su jomis visiškai vienodai ir neišsiduos, kad vienai kuriai teikia pirmenybę.

Chronologinė Korano surų tvarka

A. Mekos suros

1 periodo suros (poetinės)

96, 74, 111, 106, 108, 104, 107, 102, 105, 92, 90, 94, 93, 97, 86, 91, 80, 68, 87, 95, 103, 85, 73, 101, 99, 82, 81, 53, 84, 100, 79, 77, 78, 88, 89, 75, 83, 69, 51, 52, 56, 70, 55, 112, 109, 113, 114, 1.

2 periodo suros

54, 37, 71, 76, 44, 50, 20, 26, 15, 19, 38, 36, 43, 72, 67, 23, 21, 25, 17, 27, 18.

3 periodo suros (pranašiškos)

32, 41, 45, 16, 30, 11, 14, 12, 40, 28, 39, 29, 31, 42, 10, 34, 35, 7, 46, 6, 13.

B. Medinos suros

2, 98, 64, 62, 8, 47, 3, 61, 57, 4, 65, 59, 33, 63, 24, 58, 22, 48, 66, 60, 110, 49, 9, 5.

Korano pranašai

Korano tekstai perpasakoja daug žydų Toros ir Tanacho istorijų, kuriose dominuoja Izraelio tautos pasitraukimas iš Egipto vergystės. Musulmonai tiki, kad Alachas (Dievas) per arkangelą Gabrielių pranašui Mahometui per 23 metus apreiškė visą Koraną. Korano (ir hadisų) pagrindu buvo parašytas šariatas. Korane randami šie žydų pranašai: Abraomas, Juozapas, Mozė, Dovydas, Saliamonas, Jėzus ir kt.

Mahometui esant gyvam, jo skelbtas tikėjimas plito sakytine forma. Pirmąjį korano tekstą užrašė vienas iš jo pasekėjų iš karto po Mahometo mirties (632) m. 650–655 m. kalifo Osmano iniciatyva buvo sudaryta speciali kogelija, kuri kanonizavo korano tekstą. Galutinai teksto rašyba, struktūra, skaitymo taisyklės buvo kanonizuotos 1923 m., Kaire išleidus specialų korano leidimą.

Korano reikšmė

Koranas padarė didelį poveikį islamo tautų kultūros raidai. Davė pagrindą musulmonų teologijai, arabų teisės, kalbos mokslams, sąlygojo jų filosofijos, istorijos raidą.

Koranas yra pirmasis arabų raštijos ir vienas žymiausių pasaulinės prozos paminklų, padaręs didelę įtaką visai Rytų, kitų kraštų literatūrai.

Europoje su koranu susipažinta XII–XVI a. iš lotyniškų tekstų. 1647 m. koranas išleistas prancūzų, vėliau kitomis kalbomis.

Taip pat skaitykite

Islamo pranašai

Šaltiniai

↑ Egdūnas Račius. Kuranas apie… tikėjimą ir žmonių santykius. Vilnius: MELC, 2017.
↑ Koranas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 579 psl.