Beržynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Beržynas su kadagių ir bruknių pomiškiu. Dainavos giria netoli Čepkelių vakarinio pakraščio

Beržynas (arba biržtvynas, biržė) – miškas, medynas, kuriame vyrauja karpotieji ir plaukuotieji beržai, t. p. šių rūšių hibridai.

2001 m. beržynai sudarė 20,0% (385,4 tūkst. ha) visų Lietuvos medynų ploto. Daugiausia beržynų yra Lietuvos vidurinėje, šiaurinėje, šiaurės rytų dalyse. Beveik visi beržynai yra savaiminės kilmės, dirbtinai želdoma mažai. Grynų būna retai, dažniausiai auga mišrūs karpotųjų beržų medynai su eglėmis, drebulėmis, uosiais, juodalksniais, pušimis.

Beržynų vidutinis amžius 49 m., bonitetas 1,4, skalsumas 0,70, medienos vidutinis tūris 169 m³/ha, vidutinis metinis tūrio prieaugis 5,4 m /ha. Gamtinės brandos amžius 90 m. Ūkinės paskirties miškuose kertami nuo 61 metų. Auga įvairaus turtingumo ir drėgnumo augavietėse, dažniausiai išplautžemiuose, balkšvažemiuose ir jauražemiuose. Karpotųjų beržų medynai labiau paplitę sausesnėse, o plaukuotųjų beržų – užmirkusiose ir pelkinėse augavietėse.

Skiriami du pagrindiniai beržynų miško tipai: lendrūninis (paraisčio) ir viksvinis (raisto). Antriniai miško tipai gali susiformuoti visose Lietuvos miško augavietėse, iš jų labiausiai paplitę mėlyniniai, kiškiakopūstiniai, plačialapiai, brukniniai beržynai. [1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Edvardas Riepšas. Beržynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 122 psl.