Pereiti prie turinio

Marija Gimbutienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Marija Gimbutienė
Marija Gimbutienė 1993 m.
Gimimo vardas Marija Birutė Alseikaitė
Gimė 1921 m. sausio 23 d.
Vilnius, Vidurinė Lietuva
Mirė 1994 m. vasario 2 d. (73 metai)
Los Andželas, JAV
Palaidotas (-a) Petrašiūnų kapinėse
Tautybė lietuvė
Tėvas Danielius Alseika
Motina Veronika Janulaitytė-Alseikienė
Sutuoktinis (-ė) Jurgis Gimbutas
Veikla archeologė, religijotyrininkė
Sritis Senoji Europa, praindoeuropiečiai, Deivės Motinos kultas
Organizacijos Harvardo universitetas,
Kalifornijos universitetas
Pareigos Profesorė
Išsilavinimas mokslų daktarė
Alma mater Vytauto Didžiojo universitetas

Birutė Marija Alseikaitė-Gimbutienė (Marija Gimbutas, merg. Birutė Marija Alseikaitė, 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje – 1994 m. vasario 2 d. Los Andžele; 1994 m. gegužės 8 d. perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse) – lietuvių kilmės archeologė ir antropologė, archeomitologijos pradininkė, tyrusi Europos neolito ir bronzos amžiaus kultūras bei suformulavusi Kurganų hipotezę.[1][2]

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje, lietuvių inteligentų šeimoje.[3] Vaikystėje vasaras dažnai leisdavo sodyboje Jeruzalėje (Riešės valsčius).

Jos tėvai aktyviai domėjosi lietuvių tautosaka ir menais, į svečius dažnai pasikviesdavo garsiausius to meto muzikus, rašytojus, įskaitant Vydūną, Juozą Tumą-Vaižgantą ir Joną Basanavičių.[3] Tai paliko ryškų pėdsaką Marijos Gimbutienės atmintyje.

Pradžioje mokėsi Vilniuje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o 1931 m. rugpjūčio 31 d. kartu su tėvais persikėlė iš Vilniaus gyventi į laikinąją sostinę Kauną.[3] Tais pačiais metais jos tėvai išsiskyrė, praėjus vos penkeriems metams po to mirė jos tėvas. Motina rūpinosi savo vaikų tolesnėmis studijomis ir norėjo, kad jie mokytųsi lietuviškame universitete. 1938 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją.[3]

1931–1938 m. mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. 1938 m. pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete.[3] 1938–1939 m. dalyvavo priešistorinių kapinynų kasinėjimo darbuose Kaune. Tyrinėjo Vilniaus krašto gyventojų tautosaką, buitį, domėjosi Vilniaus krašte likusiais lietuviais.[4]

1942 m. baigė Vilniaus universitetą, ištekėjo už Jurgio Gimbuto. Tais pačiais metais jiems gimė pirmoji dukra Danutė, 1943 m. antroji – Živilė. Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš Lietuvos. 1946 m. baigė Tiubingeno universitetą (Vokietija). 1949 m. atvyko į JAV. 1950–1956 m. dirbo Harvardo universitete – vertė Rytų Europos archeologinius tekstus, dėstė Antropologijos departamente, vėliau dirbo Harvardo muziejuje. 1954 m. rugpjūtį Bostone susilaukė trečiosios atžalos Rasos Julijos. Nuo 1964 m. – Kalifornijos universiteto profesorė.[3]

Mirė 1994 m. Los Andžele sulaukusi 73-ejų. Palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.[3]

Veikla

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasaulyje M. Gimbutienė laikoma viena įtakingiausių archeologų, savo tyrimuose sujungusia archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą į bendrą discipliną – archeomitologiją, gerokai pakeitusią Europos priešistorės sampratą. M. Gimbutienė išsakė naują požiūrį į archeologiją – tradiciškai archeologai tik kasinėja ir aprašinėja savo radinius, o profesorė ėmėsi juos interpretuoti, aiškinti jų prasmę. Savo darbuose ji atskleidė Europos tautų, tarp jų ir baltų, priešistorės evoliuciją, sukūrė koncepciją apie Senosios Europos kultūrą ir jos žlugimą, kai iš Eurazijos stepių Europą užplūdo indoeuropiečių gentys.[2]

Nuo 1936 m. dalyvavo archeologiniuose tyrimuose Lietuvoje, kurių metu nagrinėjo mirties ritualų ir tikėjimo sferas. Vytauto Didžiojo Universitete studijavo lingvistiką, 1942 m. Vilniaus Universitete įgijo Menų magistro laipsnį. Magistro darbe analizavo lietuvių laidojimo papročius geležies amžiuje. 1946 m. įgijusi etnologijos mokslų daktaro laipsnį Tubingeno Universitete, išvyko į Harvardo Universitetą (JAV), kur tyrinėjo Rytų Europos archeologinių tekstų vertimus ir dėstė universiteto antropologijos departamente.[3]

Marija Gimbutas taip pat atliko archeologinius tyrimus tuometinėje Jugoslavijoje (Bosnijoje, Makedonijoje), Graikijoje, Italijoje. Pagrindinius darbus publikavo tarp 1946 ir 1971 m. Juose M. Gimbutienė demonstruoja matriarchalinius pirmykščių bendruomenių tikėjimus, indoeuropiečių atsiradimo Europoje kelius ir pan.[1] M. Gimbutienė iškėlė hipotezę, kad neolito Europoje klestėjo taiki civilizacija, kurios pagrindas buvo meninė kūryba ir nematerialios vertybės.[5] Visgi, dalis mokslininkų archeologų yra išsakę ir kritikos, teigiančios, kad M. Gimbutienės darbuose yra nemažai spekuliacijų, visų pirma, nagrinėjant archeologinius radinius, kaip religinius, įžiūrint daugelyje neaiškios lyties žmogaus figūrų moteriškus bruožus ir pan.[6] Daugelis jos platesnių interpretacijų irgi istorikų laikomos spekuliatyviomis, kaip antai nėra archeologinių įrodymų, kad būtų egzistavusi pirmykštė Europos matriarchalinė, taiki bei egalitariška civilizacijos socialinė sankloda,[7] tačiau indoeuropiečių protevynės hipotezė sulaukė pripažinimo.[8][9]

Anot jos, deivių figūrėlės, simbolizuojančios Žemės Motinos gyvybines, vaisingumo galias, kuriančias Pasaulio harmoniją, jo reiškinių amžinąjį atsinaujinimą nenutrūkstančiame gimimo-mirties cikle.[5] Marija Gimbutienė teigia, jog baltų tautų pirmtakai garbino Žemės deivę bei kitas moteriškos giminės deives, o ateiviai indoeuropiečiai atnešė tikėjimo Dangaus dievu ir kitomis vyriškomis dievybėmis papročius.[10]

1956 m. Marija Gimbutienė suformulavo Kurganų hipotezę – vieną iš indoeuropiečių kilmės aiškinimų, pagal kurį Ponto stepėje archeologinės kurganų kultūros (sąvoka apimanti duobinių kapų kultūrą ir jos pirmtakes) žmonės greičiausiai kalbėjo indoeuropiečių prokalbe. Ji kurganų kultūrą suskirstė į keturis vienas po kito ėjusius periodus, kurių ankstyviausias (kurganų I) apėmė Samaros ir Seroglazovo kultūras Dniepro-Volgos regione vario amžiuje (IV tūkst. pr. m. e. pradžia). Šios kultūros atstovai buvo klajokliai gyvulių augintojai, kurie, pasak modelio, III tūkst. pr. m. e. pradžioje paplito visoje Ponto-Kaspijos stepėje ir Rytų Europoje. Kurganų kultūros sąvoką ji įvedė bandydama sujungti vėlyvojo neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus archeologines kultūras, egzistavusias dabartinėje Rusijoje, Ukrainoje ir Moldavijoje.[11]

Įvertinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • 1993 m. už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis” (The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe), parašytą 1991 m. San Franciske, buvo paskirta JAV Enisfildo – Vulfo (Anisfield-Wolf) premija (nuo 1935 m. skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus).[3]
  • 1993 m. sausio 27 d. M. Gimbutienei suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.[3]
  • Joseph Campbell ir Ashley Montagu Marijos Gimbutienės indėlį į istorijos tyrinėjimus prilygino Rozetės akmens atradimui Egipto hieroglifų iššifravimui.[12]
  • 2003 m. režisierė Donna Read ir neopagonizmo autorius ir aktyvistas Starhawk išleido bendrą dokumentinį filmą apie M. Gimbutienės gyvenimą ir veiklą „Signs Out of Time“. Filme nagrinėjamos Gimbutienės teorijos, jų kritika ir įtaka akademinei bendruomenei, socialinių mokslų tyrinėtojams ir feminizmo vystymuisi.[3]
  • UNESCO 2021 m. paskelbė M. B. Gimbutienės metais.[13]
  • 1995 m. atidengta atminimo lenta su bareljefu Kaune ant „Tulpės“ kooperatyvo namo, kuriame ji gyveno 1932-1940 m.[14]

Knygos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

M. Gimbutienė parašė 23 knygas. Lietuvių kalba išleistos:

  • „Senoji Europa“ (1996 m.),
  • „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ (1994 m.),
  • „Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“ (2002 m.),
  • „Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“ (1985 m.),
  • „Laimos palytėta“ (2002 m.).

Originalo kalba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Monografijos:

  • Gimbutas, Marija (1946). Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit. Tübingen: H. Laupp.
  • Gimbutas, Marija (1956). The Prehistory of Eastern Europe. Part I: Mesolithic, Neolithic and Copper Age Cultures in Russia and the Baltic Area. American School of Prehistoric Research, Harvard University Bulletin No. 20. Cambridge, MA: Peabody Museum.
  • Gimbutas, Marija & R. Ehrich (1957). COWA Survey and Bibliography, Area – Central Europe. Cambridge: Harvard University.
  • Gimbutas, Marija (1958). Ancient symbolism in Lithuanian folk art. Philadelphia: American Folklore Society, Memoirs of the American Folklore Society 49.
  • Gimbutas, Marija (1958). Rytprusiu ir Vakaru Lietuvos Priesistorines Kulturos Apzvalga [A Survey of Prehistory of East Prussia and western Lithuania]. New York: Studia Lituaica I.
  • Gimbutas, Marija & R. Ehrich (1959). COWA Survey and Bibliography, Area 2 – Scandinavia. Cambridge: Harvard University.
  • Gimbutas, Marija (1963). The Balts. London : Thames and Hudson, Ancient peoples and places 33.
  • Gimbutas, Marija (1965). Bronze Age cultures in Central and Eastern Europe. The Hague/London: Mouton.
  • Gimbutas, Marija (1971). The Slavs. London : Thames and Hudson, Ancient peoples and places 74.
  • Gimbutas, Marija (1974). Obre and Its Place in Old Europe. Sarajevo: Zemalski Museum. Wissenchaftliche Mitteilungen des Bosnisch-Herzogowinischen Landesmuseums, Band 4 Heft A.
  • Gimbutas, Marija (1974). The Gods and Goddesses of Old Europe, 7000 to 3500 BC: Myths, Legends and Cult Images. London: Thames and Hudson.
  • Gimbutas, Marija (1981). Grotta Scaloria: Resoconto sulle ricerche del 1980 relative agli scavi del 1979. Manfredonia: Amministrazione comunale.
  • Gimbutienė, Marija (1985). Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija. Vilnius: Mokslas.
  • Gimbutas, Marija (1989). The Language of the Goddess: Unearthing the Hidden Symbols of Western Civilization. San Francisco: Harper & Row.
  • Gimbutas, Marija (1991). The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe. San Francisco: Harper.
  • Gimbutas, Marija (1992). Die Ethnogenese der europäischen Indogermanen. Innsbruck: Institut für Sprachwissenschaft der Universität Innsbruck, Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft, Vorträge und kleinere Schriften 54.
  • Gimbutas, Marija (1994). Das Ende Alteuropas. Der Einfall von Steppennomaden aus Südrussland und die Indogermanisierung Mitteleuropas. Innsbruck: Institut für Sprachwissenschaft.
  • Gimbutas, Marija, edited and supplemented by Miriam Robbins Dexter (1999) The Living Goddesses. Berkeley/Los Angeles: University of California Press.

Galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Marija Gimbutienė Airijoje (Niugrendžas, 1989 m. rugsėjis)
    Marija Gimbutienė Airijoje (Niugrendžas, 1989 m. rugsėjis)
  • Atminimo lenta Kaune, Mickevičiaus g.
    Atminimo lenta Kaune, Mickevičiaus g.
  • Atminimo lenta Vilniuje, Jogailos gatvėje Nr. 11
    Atminimo lenta Vilniuje, Jogailos gatvėje Nr. 11
  • 2021 m. pašto ženklas skirtas gimimo šimtmečio metinėms paminėti
    2021 m. pašto ženklas skirtas gimimo šimtmečio metinėms paminėti

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 Marija Birutė Gimbutienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  2. ↑ 2,0 2,1 100 iškiliausių Lietuvos žmonių: Marija Birutė Gimbutienė. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. 2009. 196/197 p. ISBN: 9785420016558. PDF
  3. ↑ 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 „Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė – pasaulinį pripažinimą pelniusi lietuvė mokslininkė“. Virtualios parodos. Suarchyvuotas originalas 2021-03-09. Nuoroda tikrinta 2021-03-25.
  4. ↑ Nijolė Laurinkienė. „Marija Alseikaitė – apie Vilniaus krašto lietuvius“. Liaudies kultūra, 1996 m., nr. 6. p. 33–34.
  5. ↑ 5,0 5,1 Lietuviai ir lituanistika už Lietuvos ribų XX a. Ištrauka iš prof. Juozo Algimanto Krikštopaičio pranešimo, skaityto Pasaulio lituanistų bendrijos konferencijoje. Vilnius, 2000 m. Mokslas ir gyvenimas. Vilniaus universitetas. Archyvuota kopija 2006-09-27 iš Wayback Machine projekto.
  6. ↑ A. Fleming (1969), "The Myth of the Mother Goddess" Archyvuota kopija 2016-05-31 iš Wayback Machine projekto., World Archaeology 1(2), 247–261.
  7. ↑ Birx, H. (2006). Encyclopedia of Anthropology. Thousand Oaks, California. doi:10.4135/9781412952453.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  8. ↑ Callaway, Ewen (2015-02-19). „Steppe migration rekindles debate on language origin“. Nature. 518 (7539): 284. doi:10.1038/518284a. ISSN 0028-0836.
  9. ↑ Kasperavičiūtė, D.; Kučinskas, V.; Stoneking, M. (2004-09-01). „Y Chromosome and Mitochondrial DNA Variation in Lithuanians“. Annals of Human Genetics. 68 (5): 438–452. doi:10.1046/j.1529-8817.2003.00119.x. ISSN 1469-1809.
  10. ↑ Eds. Ališauskienė, M. Schröder, I.W. 2011. Religious Diversity in Post-Soviet: Society Ethnographies of Catholic Hegemony and the New Pluralism in Lithuania. Chapter 6. Romuva Looks East: Indian Inspiration in Lithuanian Paganism Strmiska, Michael F. page 128. Surrey: Ashgate. ISBN 978-1-4094-0912-0. El. knygos skyrius
  11. ↑ Gimbutas, Marija (Spring/Summer 1985), „Primary and Secondary Homeland of the Indo-Europeans: comments on Gamkrelidze-Ivanov articles“, Journal of Indo-European Studies 13 (1&2): p. 190.
  12. ↑ "According to anthropologist Ashley Montagu, "Marija Gimbutas has given us a veritable Rosetta Stone of the greatest heuristic value for future work in the hermeneutics of archaeology and anthropology." „Archived copy“. Suarchyvuotas originalas 2004-02-04. Nuoroda tikrinta 2004-02-19.{{cite web}}: CS1 priežiūra: archived copy as title (link)
  13. ↑ „2021 m. – Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės 100-osios gimimo metinės“. Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija. Nuoroda tikrinta 2021-03-25.
  14. ↑ Gimbutienė-Alseikaitė Marija Birutė kvb.lt
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Marija_Gimbutienė&oldid=7389689"