Harvardo universitetas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte.
Harvardo universitetas
Harvardo logo.svg.png
Šūkis „Veritas“ angl. Truth
Įkurtas 1636 metais
Tipas Privatus
Šelpimas 35,6 mlrd. dolerių
Prezidentas Drew Gilpin Faust
Bakalaurai 6715
Magistrantai 12424
Vieta Kembridžas, Masačusetso valstija, JAV
Svetainė www.harvard.edu

Harvardo universitetas (angl. Harvard University arba angl. The President and Fellows of Harvard College) – privatus universitetas Kembridže, Masačusetso valstijoje, Ivy League narys. Steigėjas – kolonijinio Masačusetso įstatymų leidžiamasis organas. Harvardo universitetas, įsteigtas 1636 m., yra seniausia aukštesniojo mokslo įstaiga Jungtinėse Valstijose.

1639 m. kovo 13 d. įstaiga iš Niu koledžo buvo pervadinta Harvardo koledžu. Tai padaryta po to, kai jaunas dvasininkas Džonas Harvardas (jis buvo pabaigęs Kembridžo universiteto Emmanuel kolegiją) iš Orpingtono Jungtinėje Karalystėje testamentu kolegijai paliko savo biblioteką, kurią sudarė 400 knygų ir apytiksliai 750 svarų (tai buvo pusė jo turto). Anksčiausiai Harvardas kaip universitetas oficialiai paminėtas 1780-ųjų m. Masačusetso Konstitucijoje.

Per savo 40 metų kadenciją Harvardo prezidentas (18691909 m.), Čarlzas Viljamas Eliotas (angl. Charles William Eliot) pakeitė Harvardą į šiuolaikinių mokslinių tyrinėjimų universitetą. Elioto reformos apėmė pasirenkamus kursus, mažas klases ir stojamuosius egzaminus. Eliotas taip pat sudarė antologiją „Harvardo klasika“. Tai „didelių knygų“ (angl. great books) kolekcija, kurią 1909 m. išleido kompanija „P.F. Collier and Son“. Ši kolekcija netrukus tapo žinoma kaip „daktaro Elioto penkių pėdų lentyna“. Per savo prezidentavimą Eliotas, produktyvus knygų bei žurnalų rašytojas ir daug keliaujantis oratorius, tapo plačiai pripažintu visuomenės veikėju. Po mirties 1926 m. Eliotas tapo pavyzdžiu amerikiečiams, siekiantiems aukštojo išsilavinimo.

Harvardo biblioteką sudaro daugiau kaip 15 milijonų knygų. Ji yra didžiausia akademinė biblioteka Jungtinėse Valstijose ir ketvirta tarp penkių pasaulio megabibliotekų (po Britanijos bibliotekos, Kongreso bibliotekos ir prancūzų „Bibliothèque nationale“, bet prieš Niujorko viešąją biblioteką).

Harvardas turi didžiausią finansinės paramos fondą iš visų nekomercinių organizacijų (išskyrus Bill & Melinda Geitsų labdaros fondą), 2007 m. siekusį 35,6 milijardų dolerių.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Harvardo koledžo graviūra. Paul Revere, 1767 m.
Elizos Susan Quincy piešinys 1836 m. rugsėjo procesijos Harvardo buvusių studentų, išvykstančių iš apygardos Meeting House ir einančių į paviljoną. Eliza Susan Quincy buvo duktė Josiah Quincy, (Harvardo prezidentė 1829–1845)
Penki Harvardo universiteto prezidentai sėdi pagal valdymo eilę. Iš kairės į dešinę: Josiah Quincy III, Edward Everett, Jared Sparks, James Walker ir Cornelius Conway Felton.

Harvardo universitetas yra seniausia aukštesniojo mokslo įstaiga Jungtinėse Valstijose, įsteigta praėjus 16 metų po piligrimų atvykimo į Plimutą. Harvardo koledžas buvo įkurta 1636 m. Masačusetso įlankos Kolonijos didžiojo ir vyriausiojo teismo balsavimu ir buvo pavadinta jos pirmo geradario garbei. Džonas Harvardas iš Čarlstauno (angl. Charlestown), jaunas dvasininkas, kuris po savo mirties 1638 m. paliko savo biblioteką ir pusę savo turto naujajai įstaigai. Chartija, įkūrusi Harvardo koledžo korporaciją, buvo pasirašyta Masačusetso gubernatoriaus Thomas Dudley 1650 metais.

Ankstyvaisiais metais koledžas siūlė klasikinį akademinį kursą, pagrįstą anglų universiteto modeliu, bet suderintą su dominuojančia puritoniška pirmų kolonistų filosofija. Kolegija buvo prijungta prie kongregacionalistų (parapijiečių) klasės. Ankstyva brošiūra, publikuota 1643 m., pateisino koledžo egzistavimą: „Pakelti Studijavimo kokybę ir išsaugoti tai Palikuonims, bijant palikti neraštingą dvasininkiją bažnyčioms“. Harvardo ankstyvas devizas buvo „Kristui ir Bažnyčiai“. Jo direktyvoje studentams tai išdėstė viso išsimokslinimo tikslą: „Tegul kiekvienas studentas būna aiškiai instruktuotas ir turėtų omenyje, kad svarbiausias jo gyvenimo ir studijavimo tikslas yra pažinti Dievą ir Jėzų, kurie yra amžinasis gyvenimas. Ir todėl Kristus turi būti pateiktas kaip vienintelis viso teisingo studijavimo ir žinių pamatas“.

1708 metų rinkimuose, kai buvo išrinktas Džonas Leveretas (angl. John Leverett), pirmas prezidentas, kuris nebuvo dvasininkas, pažymėjo koledžo virtimą intelektualios nepriklausomybės kryptimi nuo puritonizmo.

XVII amžiuje Harvardo universitetas įkūrė Indijos koledžą, kad auklėtų Amerikos senbuvius, tai buvo nesėkmingas sprendimas ir 1693 m. koledžas buvo uždarytas.

Tarp 1830 m. ir 1870 m. Harvardas buvo privatizuotas. Tuo metu, kai federalistai kontroliavo valstijų valdžią, Harvardas klestėjo, bet 1824 m. federalistų partijos pralaimėjimas rinkimuose Masačusetse leido atgimstantiems demokratams-respublikonams blokuoti valstybinį privačių universitetų finansavimą. Iki 1870 m. politikai ir ministrai, kurie iki šio laiko sudarė universiteto prižiūrėtojų valdybą buvo pakeisti Harvardo buvusių studentų, įtrauktų iš Bostono viršutinės klasės verslo ir profesinės bendruomenės, o universitetas gyvavo iš privačių lėšų.

Per šį periodą Harvardas pergyveno neprilygstamą vystymąsi, kuris padėjo tapti finansiškai saugiais Amerikos kolegijų lygoje. Ronald Story pažymi, kad 1850 m. Harvardo visas turtas buvo penkis kartus didesnis negu susijungusių Amherst & Williams, ir tris kartus didesnė negu Džailo universiteto. Kai valdžioje buvo prezidento Eljoto administracija, Harvardas užsitarnavo liberaliausio ir demokratiškiausio iš Trijų Didžiųjų universitetų reputaciją, ir todėl žydai nejautė, kad kelias į prestižinę kolegiję būtų uždarytas. 1870 metais per Eljoto kadenciją, Richard Theodore Greener tapo pirmu afroamerikiečiu, kuris pabaigė Harvardo kolegiją. Po septynerių metų, Louis Brandeis, pirmasis žydų teisėjas Aukščiausiajame Teisme, baigė Harvardo teisės mokyklą.

Vis dėlto, Harvardas tapo tvirtove aiškiai protestuojančio elito – vadinamosios Bostono brahmano klasės (angl. Boston Brahmin class) – ir tas tęsėsi iki XX amžiaus. Socialinė 1880-ųjų m. aplinka, Harvardas yra pavaizduotas Owen Wister filosofijoje.

Nors Harvardas užbaigė reikalingą koplyčią 1880-ųjų m. viduryje, mokykla vis tik liko kultūriškai protestantantiška, ir silpnėjimo nuogąstavimas išaugo kaip imigrantų registracija, katalikai ir žydai pradėjo kilti dvidešimto amžiaus pabaigoje. Iki 1908 m. katalikai sudarė devynis procentus naujokų klasės, ir tarp 19061922 m. žydų registracija Harvarde padidėjo nuo šešių iki dvidešimties procentų. 1922 m. birželį prezidento Lowell kadencijos metu Harvardas paskelbė žydų kvotą. Kiti universitetai padarė tai slapta. Lauelas padarė tai atvirai, ir laikė tai besikaunančio antisemitizmo priemone, rašydamas, kad „antisemitinis jausmas tarp studentų didėja proporcingai su didėjančiu žydų skaičiumi“. Harvardo šališka politika buvo dalinai atsakinga už Bostono koledžo 1863 m. ir Brandeis universiteto kaimyniniame Waltham 1948 m. įsteigimą.

Pašalinimo politika nebuvo apribota religinėms mažumoms.

Harvardo mokyklos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Harvardo universitetas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka