Nijolė Laurinkienė
| Nijolė Laurinkienė | |
|---|---|
| Gimė | 1951 m. liepos 8 d. Mažieji Lieponys, Trakų rajonas |
| Gyven. vieta | Vilnius |
| Tautybė | lietuvė |
| Sutuoktinis (-ė) | Mečys Laurinkus |
| Veikla | etnologė, folkloristė, mitologė |
| Sritis | senovės lietuvių mitinis pasaulėvaizdis, deivių vaizdiniai |
| Organizacijos | Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniaus universitetas |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
Nijolė Laurinkienė (g. 1951 m. liepos 8 d. Mažųjų Lieponių k.) – Lietuvos etnologė, tautosakininkė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vyras Mečys Laurinkus. 1974 m. baigė Vilniaus universitetą. 1997 m. habilituota humanitarinių mokslų daktarė.
1985–2004 ir 2010–2021 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), buvo Sakytinės tautosakos skyriaus vadove. 1992–1993 m. stažavo Vokietijoje (Aleksandro fon Humbolto fondo stažuotė). 1984, 1997 m. dėstė Vilniaus universitete, 2001–2007 m. – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje.
Tyrimų sritys – baltų mitologija, lietuvių liaudies etnologija ir folkloras. Rengė tęstinį leidinį „Tautosakos darbai“.[1]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose, 1990 m.
- Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose, 1996 m.
- Lietuvių liaudies dainynas (Jaunimo dainos. Meilės dainos), rengėja, 1995 m.
- Žemyna ir jos mitinis pasaulis, 2013 m.
- Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje, 2019 m.
Paskelbė 140 mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose.
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Nijolė Laurinkienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 624 psl.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Išsami bibliografija – „Tautos mentoje“