Nijolė Laurinkienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Nijolė Laurinkienė
Gimė: 1951 m. rugpjūčio 8 d. (68 metai)
Trakų rajonas
Gyven. vieta: Vilnius
Tautybė: lietuvė
Sutuoktinis(-ė): Mečys Laurinkus
Veikla: etnologė, folkloristė, mitologė
Sritis: senovės lietuvių mitinis pasaulėvaizdis, deivių vaizdiniai
Organizacijos: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniaus universitetas
Alma mater: Vilniaus universitetas

Nijolė Laurinkienė (g. 1951 m. rugpjūčio 8 d. Trakų raj.) – Lietuvos etnologė, tautosakininkė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyras Mečys Laurinkus. 1974 m. baigė Vilniaus universitetą. 1997 m. habilituota humanitarinių mokslų daktarė.

Nuo 1985 m. dirba Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), buvo Sakytinės tautosakos skyriaus vadove.

Tyrimų sritys – baltų mitologija, lietuvių liaudies etnologija ir folkloras. Rengė tęstinį leidinį „Tautosakos darbai“.[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose, 1990 m.
  • Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose, 1996 m.
  • Lietuvių liaudies dainynas (Jaunimo dainos. Meilės dainos), rengėja, 1995 m.
  • Žemyna ir jos mitinis pasaulis, 2013 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Nijolė Laurinkienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 624 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]