Nijolė Laurinkienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Nijolė Laurinkienė
Gimė 1951 m. rugpjūčio 8 d. (68 metai)
Trakų rajonas
Gyven. vieta Vilnius
Tautybė lietuvė
Sutuoktinis (-ė) Mečys Laurinkus
Veikla etnologė, folkloristė, mitologė
Sritis senovės lietuvių mitinis pasaulėvaizdis, deivių vaizdiniai
Organizacijos Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniaus universitetas
Alma mater Vilniaus universitetas

Nijolė Laurinkienė (g. 1951 m. rugpjūčio 8 d. Trakų raj.) – Lietuvos etnologė, tautosakininkė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyras Mečys Laurinkus. 1974 m. baigė Vilniaus universitetą. 1997 m. habilituota humanitarinių mokslų daktarė.

Nuo 1985 m. dirba Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), buvo Sakytinės tautosakos skyriaus vadove.

Tyrimų sritys – baltų mitologija, lietuvių liaudies etnologija ir folkloras. Rengė tęstinį leidinį „Tautosakos darbai“.[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose, 1990 m.
  • Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose, 1996 m.
  • Lietuvių liaudies dainynas (Jaunimo dainos. Meilės dainos), rengėja, 1995 m.
  • Žemyna ir jos mitinis pasaulis, 2013 m.
  • Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje, 2019 m.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Nijolė Laurinkienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 624 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]