Kalendorinių apeigų dainos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kalendorinių apeigų dainos - liaudies vokalinės muzikos žanras, paplitęs visame pasaulyje. Skirtas švęsti apeigines šventes, susijusias su kalendorinių metų ciklu. Kiekvienu atveju šių dainų paskirtis yra skirtinga: jos skiriamos užtikrinti sėkmę, melsti gerą derlių ir orą, sveikatą, dėkoti dievams už gerus metus ir t. t.

Kalendorinių apeigų dainos Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje šios dainos yra susiję su senojo tikėjimo apeigomis, jose atsispindi įvairūs senieji animistiniai tikėjimai, mitologija, žemdirbystės ir mirusiųjų kultai.

Kadangi senovės lietuviai buvo žemdirbiai ir išpažino pagoniškąjį tikėjimą, tai ir jų apeigose ryškiausias yra žemės ir gamtos jėgų kultas. Dainomis būdavo garbinamos gamtos jėgos (saulė, mėnulis, vėjas, lietus, ugnis), kurios turėjo padėti užauginti gerą derlių.

Šias dainas galima klasifikuoti į du tipus pagal kalendorinį ciklą:

  • Žiemos švenčių ir apeigų (Advento, Kalėdų, Naujųjų metų, Užgavėnių…)
  • Pavasario - vasaros (Velykų supuoklinės, lalavimai, Jurginių, Joninių-Kupolių, Petrinių, Sekminių…)

Daugiausia šio žanro dainų - giesmių išliko Aukštaitijoje, nors paskutiniai apkrikštyti buvo žemaičiai. Taip yra dėl to, jog Žemaitijoje aktyviau veikė krikščioniškosios organizacijos siekusios užtikrinti krikščionybės plėtrą. Taigi, Žemaitiškas kalendorinių apeigų dainas išstūmė naujesnės kunigų sukurtos giesmės, parenkant gražiausias liaudies melodijas ir pritaikant eiliuotus testamentų tekstus. Taip naujojo tikėjimo apeigų giesmės sparčiai paplito liaudyje išstumdamos senąsias. Žemaičių kalendorinių apeigų dainos daugiausia perėjo į kitus žanrus degraduodamos, ir jų liko keli vienetai. Ryškiausias kalendorinių dainų tipas Žemaitijoje - Užgavėnių, tačiau šiose dainose mitologinis turinys ypač subanalintas, arba patyręs ryškų krikščionybės poveikį.