Senovės dienos
Senovės dienos – tarpukario Lietuvoje, Dzūkijoje, vykusios masinės liaudies meno šventės, pasižymėjusios unikaliu etnografiškumu, liaudies sukurtų materialinės ir dvasinės kultūros turtų demonstracija. Senovės dienos 1935–1938 m. surengtos Merkinėje, Dauguose, Prienuose, Seirijuose, Alytuje. Jose stengtasi visapusiškai atskleisti savo regiono liaudies kultūrą: rengtos liaudies meno, apyvokos daiktų parodos, kviesti liaudies dainininkai ir muzikantai, daugumoje vietų vaidintos vestuvės. Senovės dienose dalyvavo aukščiausi valstybės asmenys, tarp jų ir Prezidentas Antanas Smetona. Buvo sakoma, kad Senovės diena lituanistams, menininkams, teatralams, muzikams, tautosakininkams ir kitiems lietuvių senovės tyrėjams buvo studijų objektas, o visuomenei nemaža pramoga, graži šventė, iškilmės.
Senovės dienos atspindėjo vargingą dzūkų gyvenimą, namų apyvartos daiktus, tautodailę, meną, audinius, archeologines liekanas ir t. t., nes paskutinieji keleri metai jau darė žymų perversmą ir dzūkų gyvenime: išsiskirstymas į viensėdžius, geresnių įrankių įsigijimas, kultūringesnis pastatų įrengimas, naujų papročių atsiradimas.
Senovės dienų metu miesteliuose rengtos gausios surinktų tradicinių namų apyvokos daiktų, įvairių senienų parodos. Seirijuose jų parodyta apie 4000, Dauguose – 10 000, Merkinėje – 2300 (iš jų 1500 rūbų ir audinių, 800 žemės ūkyje vartojamų ir namų apyvokos daiktų). Muziejininkystės Lietuvoje pradininkas Paulius Galaunė ragino valdžią pasirūpinti, kad visi šie eksponatai šventėms pasibaigus ne iškeliautų su jų savininkais namo, bet atsidurtų muziejuose.
Senovės dienose skambėjusios Dzūkijos dainos ir muzika išliko 1935–1941 m. fonografo įrašuose.[1][2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Antrajame Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje imta su rūpesčiu kalbėti apie liaudies kultūros nykimą modernėjančiame Lietuvos kaime. Šį klausimą kėlė tautosakinės organizacijos, kraštotyros ir tautotyros draugijos. Kaimų ir miestelių mokytojai rengė liaudies kūrybos vakarus, gegužines, dainų dienas, chorų repertuarą turtino tautosakos elementais. Šie inteligentai skatino nepamiršti senųjų dainų, papročių ir tautinio meno. Jų iniciatyva imtos organizuoti nedidelės regioninės (valsčiaus arba apskrities) tautos meno šventės. Po 1930 m. suintensyvėjo lietuvių tautosakos rinkimas, leidimas ir tyrinėjimas. Energingai to darbo ėmėsi 1935 m. įkurtas Lietuvių tautosakos archyvas, kuriam vadovavo tautosakininkas Jonas Balys. Aktyviai reiškėsi katalikiška jaunimo organizacija „Pavasarininkai“. Organizacija per kuopų ir kitas šventes rengdavo audinių ir kitų liaudies dirbinių parodėles, dainuodavo liaudies dainas.
1936 m. tautosakos rinkėjas ir etnografas Antanas Mažiulis pateikė plačią tautos tyrimo programą, kuri paskui buvo realizuota atitinkamose šventėse. Jis kvietė pavasarininkus „išeiti rankioti visų tautos senienų ir kitų senovės laikus primenančių liekanų į gimtojo krašto lūšnas". Rengiant tokias šventes reikalauta, kad būtų surengiamos ir tautos senienų parodėlės, kurioms medžiagą siūlyta rinkti iš žmonių. Tam autorius pateikė renkamų senienų sąrašą bei papročių rinkimo anketas.
Pirmoji šventė, kaip tik vadinta Senovės dienos vardu, įvyko 1935 m. birželio 9–10 d. Merkinėje, globojama Prezidento Antano Smetonos. Senovės dienai Merkinėje ruošti komitetas birželio 6 d. išspausdino „Senovės daiktų katalogą“.[3] Šventę surengė Dzūkų kraštotyros draugija, kuriai vadovavo mokytojas Jonas Miškinis. Merkinės apylinkėje buvo surinkta daug senųjų darbo įrankių, audinių, surengta paroda. Tą dieną, kaip ir rekomenduota A. Mažiulio straipsnyje, pasirodė gyvieji paveikslai: per miestelį žygiavo skerdžiai su piemenukais, sėjėjai, pjovėjai, verpėjos, audėjos ir kt. Šventėje dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių, o Dzūkų muziejus Alytuje pasipildė naujais eksponatais. J. Miškinis ir gydytojas Simas Janavičius (1890–1956) suorganizavo dar kelias tokias Senovės dienas: 1936 m. – Alytuje, 1937 m. – Dauguose, 1938 m. – Seirijuose. Minėtina dar ir 1938 m. įvykusi Rokiškio kooperacijos diena, kurioje ne tik veikė didelė senienų paroda, bet ir šokti liaudies šokiai, dainuotos sutartinės.