Polifonija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear app knotify.png  Šį su muzika susijusį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus - išskaidyti ir nuorodų nėra
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Taip pat, jei norite,
Tvarkos projekte galite parašyti, kad sutvarkėte šį straipsnį.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Polifonija – daugiabalsė muzika pagrįsta savarankiškais balsais, kurie turėdami savo melodines linijas jungiasi į bendrą melodijų ansamblį.

Polifonijos alternatyva būtų Homofonija.

Polifoniniai žanrai[taisyti | redaguoti kodą]

Polifoniniai žanrai yra kanonas, kvodlibetas, kazkas, ričerkaras, kancona, fuga, invencija.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Polifoninės muzikos raida. Pirmieji duomenys apie daugiabalsumą į Vakarų Europą atėjo iš Britanijos. 867 m. Pasirodo Škotų filosofo Jono Škoto Eriugenos veikalas „Apie muziką“, kuriame rašoma apie dvibalsį giedojimą. Natų pavyzdžiai pasirodė IX a. pabaigoje. Iki XII a. vyravo dvibalsė muzika „diafonija“. Organumas – pirmasis daugiabalsės muzikos žanras.

Griežtasis polifoninis stilius – lygus balsų judėjimas, paprasta melodika, diatoniška harmonija, išvystyta imitacinė technika, sudėtingas kontrapunktas.

Melodika – griežto polifoninio stiliaus melodijos yra epinio charakterio, lėtos, plačios, kupinos filosofinės lyrikos, atsisakoma visko, kas gali sudaryti sunkumų balsui, dainuojančiam be instrumentinio pritarimo. Jos rašomos įvairiose senovinėse dermėse, kurių pagrindas yra diatonika.. Trumpiausias ritminis vienetas – ketvirtinė. Melodijų ilgis svyruoja nuo 3 iki 12 taktų. Melodija vystoma sekundos, tercijos, kvartos, kvintos, sekstos ir oktavos intervalais.

Intervalika – septimos ir nonos šuoliai nenaudojami, nenaudojami padidintų ir sumažintų intervalų šuoliai, nepageidaujamas oktavos dalinimas sekstos-tercijos intervalais, cezūros žymimos pauzėmis arba ilgomis natomis, vengiama tikslaus ir sekvencinio pakartojimo.

Ritmika – figūros besigrupuojančios aplink stipriąją takto dalį skirstomos į 4 tipus: 1) neakcentuotos natos (pauzės arba sinkopės). 2) lygus ritminis prabėgimas per stipriąją takto dalį. 3) sustojimas ant stipriosios takto dalies. 4) ritminis skaidymas.

Dvibalsė kontrastinė polifonija – pagrindą polifonijoje sudaro melodijų kontrastas, melodijos labai yra labai vieningos paremta vieningu meniniu vaizdu (ritme, metre, derminėje struktūroje, registruose, harmonijoje).Tempas vienas visiems balsams.

Harmonijos ypatybės – pagrindą sudaro konsonansai. Disonansai panaudojami griežto stiliaus harmonijoje:tik kaip pereinamieji, niekada nėra savarankiški, yra priklausomi nuo konsonanso, išrišami į konsonansą. Konsonansai skirstomi į tobulus ir netobulus.

Intervalika – prima ir oktava dažniausiai sudaro ramybės, pabaigos, kadencijos nuotaiką išskyrus pradžią ir pabaigą stipriose takto dalyse jie nenaudojami, nenaudojamos paralelinės primos, kvintos, oktavos. Disonansai (sekunda, kvarta, septima, nona) nenaudojami kaip savarankiški intervalai, o priklauso nuo konsonansų

Sudėtingas dvibalsis kontrapunktas – kelių kartu skambančių savarankiškų melodijų junginys.

Judrusis kontrapunktas – perstatomos melodijos nesikeičia. Viršutinio balso melodija nukelta oktava žemyn į antrąjį balsą, o antrojo balso melodija atiduota pirmajam balsui. Judrusis kontrapunktas gali būti: judrus vertikalus(perstatant melodijas atstumas tarp jų keičiasi), judrus-horizontalus (pertvarkant melodijas, viena kuri nukeliama pirmyn arba atgal laiko atžvilgiu), dvigubai judrus (sujungtos vertikaliojo ir horizontaliojo kontrapunkto savybės).

Veidrodinis kontrapunktas – perstatant melodiją, išlieka tie patys intervalai, tik įgaudami priešingą kryptį. Taip pat išlaikomas tas pats ritmas. Jis yra 2 rūšių: 1) veidrodiniu būdu apverčiamos abi melodijos, 2) apverčiama tik viena melodija, kita lieka savo vietoje.

Vertikalus judrusis kontrapunktas – perstatant melodijas atstumas tarp jų keičiasi:melodijos gali viena nuo kitos nutolti ir priartėti, gali susikryžiuoti, gali susikeisti vietomis.

Horizontalus kontrapunktas – kontrapunktas, kuriame perstatant melodijas vienas iš balsų įstoja anksčiau arba vėliau.

Dvibalsė imitacinė polifonija – tos pačios melodijos pervedimas per atskirus balsus.

Imitacijų rūšys – paprastoji (antras balsas įstojęs vėliau tiksliai pakartoja pirmojo balso melodijos dalį, kurią pirmasis balsas atliko vienas.), veidrodinė (imituojantis balsas kartoja apverstą temą, gali būti parašyta dvigubame kontrapunkte), augmentacinė-sustambintoji (imituojantis balsas kartoja pradinę melodiją ilgesniais garsais, galima sustambinti du, keturis ir daugiau kartų, galimas vertikaliojo dvigubo kontrapunkto būdas), diminucinė-susmulkintoji (imituojantis balsas pradinę melodiją kartoja kelis kartus trumpesniais garsais), retrogradinė (melodija iš karto imituojama keliais variantais).

Tribalsė polifonija – įvedus trečiąjį balsą atsiranda akordai ir konsonavimas bei disponavimas. Pagrindą sudaro konsonansiniai sąskambiai. Disonansai nėra savarankiški.

Sudėtingas kontrapunktas tribalsėje polifonijoje – įsijungus trečiajam balsui galima panaudoti melodinį ir kontrastą, ritminį įvairesnę faktūrą. Dažniausiai naudojami trigubos oktavos kontrapunktas ir horizontalus kontrapunktas. Veidrodinis kontrapunktas tribalsėje polifonijoje naudojamas taip pat kaip ir dvibalsėje polifonijoje. Apvertimo ašimi laikomi: mažore 2 minore 4 laipsniai.

Tribalsė imitacinė polifonija – galimos net šešios skirtingos balsų įstojimo schemos. Kaip ir dvibalsėje polifonijoje pirmas įstojęs balsas vadinamas pradiniu arba proposta. Antras įstojęs vadinamas imituojančiu arba I-oji Risposta. Trečias įstojęs vadinamas antru imituojančiu arba II-ąja Risposta. Balsų įstojimo schemų susidarymas yra viena iš charakteringiausių imitacinės polifonijos ypatybių. Tribalsiai kanonai, kaip ir dvibalsiai nuo imitacinių skiriasi tuo, kad įstojus sekantiems balsams imitavimas nenutrūksta tęsiasi iki galo. Reikia atkreipti dėmesį kad tik pirmose dvejose imitacinio įstojimo schemose galima apsieiti be judriojo kontrapunkto panaudojimo.

Prosposta – pirmas įstojęs balsas polifonijoje.

Risposta – antras įstojęs balsas polifonijoje.

Daugiabalsė polifonija – suklestėjo 18a. Žymiausi kompozitoriai J. S. Bachas ir G. F. Hendelis. Šiame stiliuje neapsiribojama tik choriniu a cappella skambėjimu, bet naudojamos ir vokalinės instrumentinės priemonės. Griežtasis ir laisvasis stiliai iš esmės skiriasi muzikos turiniu ir melodijų charakteriu. Laisvojo polifoninio stiliaus melodija vadinama viso kūrinio vieno balso imitacinė medžiaga. Tema vadinama tam tikra melodijos dalis, kuri turi aiškius individualius bruožus:temos savo viduje gali būti vieningos ir kontrastingos. Temoje beveik visais atvejais sutinkamas kontrastas, tačiau vienuose jis panaudojamas labai ryškiai, kitose vos juntamai todėl pirmuoju atveju tema vadinama kontrastinga, o antruoju atveju vieninga. Pagrindinis muzikinio vaizdo charakteris išreikštas tema gali jungti savyje individualius konkrečius bruožus (reljefas) ir gali turėti bendrus visam kūriniui būdingus bruožus (fonas). Melodija kartais suskyla į kelis balsus, joje pasireiškia pobalsiai ir netgi polifonijos elementai. Tai vadinama slaptąja polifonija, ji pasireiškia melodijos šuoliuose kurių dėka susidaro vaizdas lyg skambėtų viena melodija apačioje, o kita viršuje.

Laisvasis polifoninis stilius – suklestėjo 18a. Žymiausi kompozitoriai J. S. Bachas ir G. F. Hendelis. Šiame stiliuje neapsiribojama tik choriniu a cappella skambėjimu, bet naudojamos ir vokalinės instrumentinės priemonės. Griežtasis ir laisvasis stiliai iš esmės skiriasi muzikos turiniu ir melodijų charakteriu. Laisvojo polifoninio stiliaus melodija vadinama viso kūrinio vieno balso imitacinė medžiaga. Tema vadinama tam tikra melodijos dalis, kuri turi aiškius individualius bruožus:temos savo viduje gali būti vieningos ir kontrastingos. Temoje beveik visais atvejais sutinkamas kontrastas, tačiau vienuose jis panaudojamas labai ryškiai, kitose vos juntamai todėl pirmuoju atveju tema vadinama kontrastinga, o antruoju atveju vieninga. Pagrindinis muzikinio vaizdo charakteris išreikštas tema gali jungti savyje individualius konkrečius bruožus (reljefas) ir gali turėti bendrus visam kūriniui būdingus bruožus (fonas). Melodija kartais suskyla į kelis balsus, joje pasireiškia pobalsiai ir netgi polifonijos elementai. Tai vadinama slaptąja polifonija, ji pasireiškia melodijos šuoliuose kurių dėka susidaro vaizdas lyg skambėtų viena melodija apačioje, o kita viršuje.

Kontrastinė polifonija laisvajame stiliuje – būdingas melodijų kontrastas. Svarbų vaidmenį vaidina ritminis kontrastas ir galima naudoti šokines ir rečitatyvines figūras, jis gali būti tiek visos temos eigoje tiek atskirose dalyse. Griežtas polif.stilius dvigubos oktavos kontrapunkte: kvinta naudojama kaip disonansas. Nonoje galimas užlaikymas tik apatiniame balse. Laisvas polif.stilius dvigubos oktavos kontrapunkte: kvinta naudojama laisviau, tačiau negalima gr.5 naudoti pradžioje stiprioje takto dalyje, kadencijoje. Veidrodiniame kontrapunkte apvertimo ašimi dažniausiai tampa 3 laipsnis.

Imitacinė polifonija laisvajame stiliuje – galimos paprastos imitacijos rūšys, visos kanonų rūšys, vienatomės ir daugiatomės imitacijų formos. Nauja šiame stiliuje: totalinė imitacija – labiausiai naudojama klasikinėje muzikoje ir ypatingai dominantinėje tonacijoje temą atkartojant kitame balse, strettinė imitacija – kai antras balsas įstoja su tema dar nepabaigus temos pirmajam balsui, stresinė imitacija – gali būti kelių rūšių: lėtoji streta, kai antras balsas įstoja arti pirmo balso temos pabaigos, greitoji streta, kai antras balsas įstoja viduryje temos arba arti temos pradžios. Stretoje balsai gali įstoti bet kokiame vertikaliame atstume, tačiau dažniausiai naudojamas oktavos, kvintos ir kvartos intervalas. Stretoje galimi temos sustambinimai ir susmulkinimai. Kanoninė steta-kai kiekvienas balsas temą praveda iki galo. Moduliuojančios stretos-tai skretos išeinančios iš tonacijos ribų. Laisvąja imitacija vadinama kai antras balsas įneša aukščio, ritmo, struktūros pakeitimų. Temos pakeitimų galimybės praktiškai yra begalinės. Svarbiausiomis imitacijos pakeitimo priemonėmis tampa: dermės, intervalai, tembrai, sintaksinės struktūros pakeitimai. Pagrindine turtingiausia polifonine priemone muzikinės minties simfoniniame vystyme tampa laisvoji imitacija. Akompanimentas gali būti: pobalsinis (būdinga choriniams kūriniams), homofoninis (akompanimentas su melodija sudaro lyg homofoninę muziką), labai individualizuotas (savito charakterio turįs savarankišką melodiją ir dažniausiai naudojamas kontrastinėje polifonijoje).

Polifoninės formos – nuo homofoninių skiriasi tuo: visos formos vientisumu, nėra suskaldytos į kadencijas, nėra homofoninėms formoms būdingų sustojimų. Sutinkami temų pravedimai įvairiose tonacijose, įvairiuose balsuose. Temos pravedimų grupėms atskirti arba numoduliuoti į kitas tonacijas naudojami muzikiniai intarpai, kurie daromi iš tematinės medžiagos arba iš naujos tematikos ir vadinami intermedijomis. Temą lydintieji kontrapunktai kartais turi charakteringus posūkius ir yra kartojami kaip tematinė medžiaga, tokie kontrapunktai vadinami kontrasiužetais.

Polifoninis periodas – polifoninis statinys, kurio melodinis vystymas sudaro vientisą išvystymo bangą ir baigiasi kadencija. Išreiškiama viena muzikinė mintis, vienas muzikinis vaizdas. Randami tiek kontrastinėje, tiek imitacinėje polifonijoje. Nėra suskaldytas į frazes. Esminiai bruožai: vientisumas, nuolatinis judėjimas. Polifoninis periodas naudojamas vokalinėje ir instrumentinėje muzikoje.

Dviejų dalių forma – vystoma viena muzikinė mintis, kuri išreiškiama dviem periodais. Tematinė medžiaga nesikeičia keičiasi tik jos išdėstymas panaudojimas. Ši forma gali būti panaudota kaip: kontrastinės polifoninės medžiagos išdėstymo būdas, kaip imitacinis polifoninis medžiagos išdėstymo būdas. Bekulminacinis melodijos vystymas beveik neįmanomas. Perėjimas iš 1-os dalies į 2-ąją visada nenutrūkstamas. Formos gale panašiai kaip ir homofoninėje muzikoje visi balsai suvedami į bendrą kadenciją. Dviejų dalių forma sudaryta imitaciniu būdu gali būti dviejų rūšių: 1)kai naudojama paprasta imitacija, 2)kai naudojama kanoninė imitacija. Į manomos įvairios balsų įstojimų schemos, įvairūs vertikalūs ir horizontalūs balsų įstojimo nuotoliai. Antroje dalyje melodijos naudojant įvairius sudėtingojo kontrapunkto pavidalus: vertikalųjį, horizontalųjį, dvigubai judrųjį, veidrodinį, susmulkinimus, sustambinimus ir t. t. Balsai 2-oje dalyje įvedami kitokia tvarka nei 1-oje dalyje. Klausant dviejų dalių forma parašyto imitaciniu polifoniniu vystymu pagrįsto kūrinio dažnai jaučiamas artėjančio arba tolstančio dainuojančio choro įspūdis.

Trijų dalių forma – yra ne tik didesnė savo apimtimi už dviejų dalių formą, bet kartu ir žymiai laisvesnė, įvairesnė. Ji duoda galimybę plačiau ir įvairiau panaudoti gausias polifoninio varijavimo priemones. I-oji trijų dalių formos dalis yra ekspozicinio tipo periodas, kuris gali būti pagrįstas kontrastine bei imitacine polifonija. II-oji trijų dalių formos dalis yra tolimesnis muzikinio kūrinio vystymas III-oji toliau vystomos 1-oje dalyje išdėstytos muzikinės mintys arba panaudojamos naujos temos, III-oje naudojant tas pačias temas gali būti panaudojamos įvairios sudėtingojo kontrapunkto bei imitacinio varijavimo priemonės. Charakteringiausias 3-jų dalių polifonijos bruožas – repriza. Jos tikslas įtvirtinti pirmos dalies muzikinį vaizdą. Jos rūšys: statiškoji-tikslus pirmos dalies pakartojimas. Dinaminė-įvedami kai kurie pakeitimai melodijos sukeistos vietomis, sukeista balsų įstojimo tvarka, veidrodinio kontrapunkto panaudojimas, sustambinimai ir t. t. Reprizą taip pat galima pažinti pagal aukščio, ritmo, registrų, tembrų kompozicijas, primenančias I-ąją dalį.

Fuga – vadiname imitacinio pobūdžio polifoninį muzikos kūrinį, kuriame viena ar kelios temos pravedamos daug kartų visuose balsuose. Jos gali būti: dvibalsės, tribalsės, keturbalsės, penkiabalės. Gali būti vienos temos, dviejų temų, trijų temų. Pagrindinės fugos dalys: ekspozicija, vidurinė dalis, repriza. Fugos temos pagrindiniai reikalavimai: totalinis aiškumas, tiksli forma, vidutinis ilgis ir diapazonas, kontrapunktinė sudėtis. Melodijos reljefingumas, charakteringumas. Atsakymu vadinamos temos, buvusios pagrindinėje tonacijoje arba atvirkščiai. Fugos atsakyme sutinkami pakeitimai: pirmos ir paskutinės natos sustambinimas arba susmulkinimas, intervaliniai pakeitimai, fugoje vyrauja dominantinė harmonija, atsakymai rašomi subdominantinėje harmonijoje, tikslus atsakymas neturintis intervalinių pakeitimų vadinamos realiu. Kuriant temai atsakymą reikia: 1)atsakymas temai esančiai pagrindinėje tonacijoje rašomas dominantėje, 2) temai kurioje vyrauja dominantės harmonija atsakymas gali būti parašytas subdominantėje, 3) jei tema S atsakymas T ir t. t. Fugos ekspozicijoje paprastai temos įvedamos viena kuria nors kryptimi aukštyn arba žemyn pradedant bet kuriuo balsu. Fugos planas: 1) ekspozicija, 2) 1-oji intermedija, 3) temos pravedimas dviejuose balsuose, 4) 2-oji intermedija, 5) tema, 6) intermedija, 7) baigiamoji dalis. Fuga kuri grindžiama dviem temom vadinama dviguba fuga. Temos dviguboje fugoje gali būti įvestos dvejopai: bendroje ekspozicijoje, skirtingose ekspozicijose. Intermedija – fugoje vadinamas muzikinis statinys esantis tarp tmos pravedimų.

Ekspozicija – sudaro temos pravedimas sudarančiuose balsuose. Prasidėjus atsakymui prieš tai pravedęs temą balsas turi kontrapunktinį pritarimą, kuris palydi kitame balse pavedamą atsakymą. Šis kontrapunktas jeigu jis vėliau panaudojamas kaip tematinė medžiaga vadinamas kontrasiužetu. Ekspozicija baigiasi toje vietoje, kurioje paskutinis fugon įstojęs balsas baigia temos arba atsakymo pravedimą. Paibaigus ekspozicijai prasideda 1-oji intermedija. Ji sudaroma: iš atskirų temos motyvų, sekvenciškai, iš naujos tematinės medžiagos. Po 1-os intermedijos dažnai seka kontrekspozicija tai temų pravedimas tose pačiose tonacijose kaip ir ekspozicijoje. Ji dažnai būna nepilna. Po jos seka 2-oji intermedija kuria prasideda fugos vidurinė dalis.

Vidurinė dalis – joje tema pravedama įvairiose tonacijose su įvairiais pakeitimais, apvertimais, sustambinimais ir t. t. Ši dalis sudaryta iš intermedijų ir temos pravedimų įvairiose tonacijose, temos pravedimų nebeskirstome į temą ar atsakymą. Ji vadinama tiesiog tema išskyrus tuos atvejus kai atsakymas tiksliai kartojasi dominantės tonacijoje. Vidurinėje dalyje išskyrus dvibalsę fugą ne visą laiką ištisai dalyvauja visi balsai.

Repriza – ta fugos dalis kurioje tema sugrįžta į pagrindinę tonaciją. Ši dalis paprastai būna neliga.

Kontrasiužetas – kontrapunktinė melodija lydinti antrąjį ir vėlesnius temos pravedimus. Jis vadinamas charakteringuoju kontrapunktu ir rašomas dvigubame oktavos kontrapunkte. Svarbiausi bruožai: melodinis savarankiškumas, skirtingas ritminis piešinys. Kontrasiužetas įvedamas kartu su atsakymu.