Liaudies muzika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Liaudies muzika arba liaudies muzikinis folklorasliaudies meno šaka: liaudies kuriami ir atliekami vokaliniai, instrumentiniai ir vokaliniai instrumentiniai kūriniai. Dažnai būna susijusi su liaudies choreografija, kai kada su teatru ar kitomis liaudies meno šakomis. Liaudies muzika yra sudėtinė kiekvienos tautos folkloro dalis. Tai menas, perduodamas iš kartos į kartą.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Liaudies muzika susiklostė ikiistoriniais laikais. Egzistuoja neužrašyta; dėl iš kartos į kartą perteikiamos tradicijos atsiranda įvairių variantų, vyksta kiekybinė ir kokybinė atranka. Liaudies muziką populiarino liaudies muzikantai – akynai, aoidai, ašikai, griotai, gusanai, menestreliai, skomorochai, špylmanai. Liaudies muzika daugiausia kurta valstiečių; miesto muzikos folkloras yra vėlesnės kilmės. Liaudies muzika visada turi sąsajų su darbu, apeigomis arba kitomis žmogaus veiklos sritimis. Liaudies muzikos tematika, žanrai, meninės raiškos priemonės labai įvairūs, nes skirtingos jos funkcijos ir ją kūrusių tautų gyvenimo geografinės, politinės, ekonominės sąlygos bei papročiai.

Tipologija[taisyti | redaguoti kodą]

Liaudies muzikoje susiklostė saviti dermių ir muzikinės faktūros tipai, melodikos, temperacijos, ritmikos, harmonijos, muzikinės formos ypatybės; sukurta daug muzikos instrumentų.

Pagal faktūrą liaudies muzika būna monofoninė (monodinė, unisoninė, antifoninė), burdoninė, heterofoninė, homofoninė harmoninė ir polifoninė. Kiekvienos etninės grupės liaudies muzikai, vadinamajam muzikos dialektui, būdinga savitos meninės raiškos priemonės; artimų muzikos dialektų visuma sudaro etninę (šalies, tautos) muzikos kultūrą. Pagal svarbiausių liaudies muzikos raiškos priemonių bendrumą liaudies muzika jungiama į dideles etnines muzikines bendrijas.

Visas muzikinis folkloras paprastai skirstomas į dainuojamąjį, instrumentinį ir šokius.

Liaudies muzika ar jos elementai plačiai vartojama kompozitorių profesionalų kūryboje, ją fiksuoja ir tyrinėja etnomuzikologija ir muzikinė folkloristika.

Tautinės ypatybės[taisyti | redaguoti kodą]

Australijos ir Okeanijos aborigenai išlaikė pirmykštei liaudies muzikai būdingą sinkretizmą ir archajiškumą. Jų muzikoje vyrauja vienbalsės dainos; melodijos siauro diapazono, rečitatyvinės, skanduojamojo pobūdžio. Vartojami nesudėtingi pučiamieji (Pano ir nosinės fleitos), mušamieji, kai kada ir styginiai instrumentai. Melodika ir ritmika siejasi su darbo proceso vaizdavimu ir gamtos garsų mėgdžiojimu.

Šiaurės, Rytų ir Vidurio Azijos tautų (paleoazijiečių ir samojedų, tiurkų, tungusų ir mandžiūrų grupių tautų) liaudies muzikoje gausu pirmykštės muzikos reliktų – savitos apeigų dainos, šamanų užkeikimai. Dainavimo būdai panašūs į vaitojimą, spygavimą. Liaudies muzikos instrumentai (vyrauja idiofonai, membranofonai, aerofonai) vartojami dažniausiai per apeigas, jiems teikiama magiška galia. Senąsias kinų, japonų, korėjiečių, vietnamiečių, mongolų muzikines kultūras sieja gausiai ornamentuota (dažnai improvizacinė) melodika, anhemitonika ir vokalinės muzikos monofoniškumas. Paplitusi instrumentinė (rūmų ceremonialo, teatro spektaklių, buitinė) muzika.

Arabų ir indų liaudies muzika daugiausia vienbalsė, improvizacinio pobūdžio; pagal kanonizuotas taisykles plėtojami gausūs dermių, intonacijų ir ritmo dariniai sudaro sąlygas reikštis atlikėjų fantazijai, vis kitaip atlikti tą patį muzikos kūrinį. Būdinga atlikimo trukmės, tembrų, garso išgavimo būdų įvairovė, platus dainininkų balso diapazonas (iki 3 oktavų).

Afrikos tautų liaudies muzika sinkretinė, susijusi su apeigomis. Ritmika grindžiama skirtingais ritminiais dariniais, su improvizacijos elementais. Vokalinė muzika daugiausia vienbalsė; intonavimas artimas šnekamajai kalbai (daugelio Afrikos tautų šneka apima 3, 5 ar net 7 tonų diapazoną); dainavimui būdinga tembro įvairovė, falcetas, glissando, šūksniai. Gausu instrumentų, ypač mušamųjų.

Pietų ir Šiaurės Amerikos tautų liaudies muzika skiriasi sandara ir atlikimo būdu. Indėnų liaudies muzika sinkretinė, daugiausia apeiginė, grindžiama anhemitonika; kai kurių etninių grupių (araukanai, inkai, majai) muzika vienbalsė vokalinė, tik actekų daugiabalsė, visada atliekama su muzikos instrumentų pritarimu. Indėnų muzikai susiliejus su Europos (ispanai, portugalai, anglai, prancūzai) ir Afrikos juodaodžių tautų muzika, susiklostė įvairūs kreolų ir Amerikos juodaodžių muzikos žanrai, formos, stiliai.

Europos tautų liaudies muzikai būdingas diatoninis pagrindas, sandaros ir atlikimo tradicijų pastovumas, harmoninis mąstymas, repriziškumas; gausu įvairių faktūros vokalinės ir instrumentinės muzikos rūšių, paplitęs dainos žanras. [1]

Kiti straipsniai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Romualdas Apanavičius. Etninė muzika: Teorijos klausimai, Kaunas, 2001 m.
  • B. Netti. Music in Primitive Culture. Cambridge–Massachusetts, 1956
  • C. Sachs. Die Musik der Alten Welt in Ost und West. Berlin, 1968
  • A. Czekanovska. Etnografia muzyczna. Warszawa, 1971
  • A. Lomax. Folk Song Style and Culture. Washington, 1971

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Arvydas Karaška. Liaudies muzika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 75 psl.